A Travellerspoint blog

Entries about boats

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Būna visko - ir Sanxenxo atsitinka

Nakvynė inkaruotėje ties Combarro miestelioku, Pontevedra įlankoje... Šuo vidurnaktį ima aršiai skalyti - sliuogiu skubinai iš lovos žiūrėti, kas čia į mūsų laivą kėsinasi, nes Barlis be priežasties netriukšmauja. Dairausi nuo denio - ramu aplink, jūra lygi, jokio kito laivo, jokių žmonių šalia. Barlis lojimu rodo kryptį, iš kur jis jaučia pavojų. Už 30-40 metrų nuo laivo neskubėdamas plaukioja didžiulis delfinas, kartas nuo karto nesmarkiai pliaukštelėdamas uodega per ramų mėnulio vandens paviršių - tas nevidonas specialiai erzina šunį.

Artėjant prie Marin miestelio, pasižiūriu į kilvaterį - taigi mus vejasi didžiulis povandeninis laivas. Venduojam, sukam į dešinę, kad jis mus lenktų iš kairio borto - tai turim galimybę apžiūrėti šį geležinį daiktą ir per žiūronus matau, kad ant kapitono tiltelio įrengtos trys kėdės laivo vadams - lygiai tokios, kokias buvau įrengęs ant tuo metu dar mūsų jachtutės Scorpio galinio relingo. Akivaizdu, kad Ispanijos laivyno žvalgyba bus apsilankius Baltijoj ir nuo Scorpio persibraižę relingo kėdžių dizainą.
Įplaukėm į uostelį, kur matėsi keli didesnių burlaivių stiebai, sakom, prisirišim ir eisim miestelioką patikrinti. Gal net autorines kėdžių dizaino teises ir intelektinę nuosavybę apginsim, nes tą povandeninį buksyrai visai netoli uostelio pririšo.
Vietos mūsų laivui čia nekažką, sukinėjamės tarp burlaivių ir jachtų ieškodami kur čia gal antru bortu prisišlieti, bent trumpam, o viena akim stebiu krantą. Kažkas ne taip šioje marinoje - jūrlapyje ji pažymėta, locijos netikrinau, nes kažkaip impulsyviai čionai užsukom - bet kiek žmonių krante bematau - visi uniformuoti. O vienas karininkas va, jau atbėga iš kažkokio pastato krantine link mūsų, kažką labai nedraugiškai rankytėm mojuodamas. Ossstiaaa.... greitai greitai apsisukom ir pabėgom. Tas povandeninis nesivijo. Į karinio laivyno akademijos uostą netyčia buvom užblūdinę, o ta jūrlapyje pažymėta marina - tai visai greta akademijos esantis baseiniukas, kuriame visi tilteliai per trumpi mūsų laivui, tinkami tik kateriukams.
O tas povandeninis irgi ne šiaip sau ten buvo atplaukęs - kitą dieną Securite pranešimais buvo padiktuotos koordinatės taškų, kurie navigacijai uždarė didelį rajoną, kuriame vyko laivyno pratybos. Ten sukiojosi visa grupė karinių laivų, link kurių skubėjo labai greitas lėktuvnešis. Tai lėktuvnešį irgi apžiūrėjom. Pajutęs apžiūrėjimą, lėktuvnešis pradėjo piktai laidyti lėktuvus, tie ratais sukti apie mūsų stiebą- ir mes pasitarę nusprendėm jiems nieko dėl mūsų kėdučių dizaino nebesakyti. Mat juos pikis...

IMG_2287

IMG_2287

large_IMG_2293.jpg
large_IMG_2317.jpg

Žvejyba šiemet nieko gero. Matyt, tunai, pelamidės vėl pasirodys tik rudeniop. Užtai skumbrės gali prigaudyti greitai ir sočiai. Kartais meškeres tenka suvynioti po 20min., nes tas 10-12 mums reikalingų skumbrelių sugaudai - ir viskas, sandėliuoti šaldyti neverta, nes kai tik reiks - Atlantas šviežių pilnas. Skumbrės mėgsta smulkių masalų girliandas su svareliu ant galo, ar nediduke vartikle, ar apie pora metrų neriančiu vobleriuku, tempiamas paskui jachtą maždaug 3 mazgų greičiu. Tos mažosios skumbrytės - iki 20cm ilgio - pačios skaniausios, o ir kauliukai smulkučiai, valgant visai netrukdo.
Užtat kitokia žuvis kol kas vien tik per turgų, o pasirinkimas ten tikrai platus.

O kad jums nepradėtų manytis, kad kruizinis buriavimas - tai vien egzotiški malonumai, giedras saulėtas dangus ir akvamarino bangos, žaidimai su delfinais ir undinėm visokių palmių paunksmėse, romantiškas saulėlydžio šampanas ir rytmetinis pūkštelėjimas į šiltą jūrą... Taip, visa tai yra, tačiau visiškai teisingai žmonės sako, kad ir gudri višta kartais subinę išsidilgina. Taip ir mums sušvietė į Ispanijos vasaros turizmo perlą - Sanxenxo atplaukti. Kad čia yra gerai - žinojom dar po vizito gegužės mėnesį - miestelis įdomus, pliažai fantastiški, pulpo ir arroz con mariscos puikus, superinė karališkoji marina nakčiai vos 17 pinigų, nes ne sezonas dar. Buvo jau ir tada marinoje Buddha klubas kiek patriukšmaujantis, bet saikingai. Nu bet ne 10 klubų vien marinoje, vienas už kitą garsiau pavarančių tropniai iki pat 6:00 ryto!!!

Nors... negali sakyti, kad nenujaučiu, už ką į šitą skaistyklą papuoliau.
Atplaukėm, prisirišom penktadienį - ir koks kipšas mane ant posūkio registruojantis užmetė, kad sumokėjau iškart už tris naktis, iki išplaukimo pirmadienį?! Tik kai sąskaitą išrašė, pasirodė, kad kaina jau High Season, tris kartus aukštesnė... kitą kartą žinosim, kad mokėti registruojantis reikia tik už pirmą naktį, o už kitas - tik prieš išplaukiant. Nes nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio 9:00 marinos biuras išvis nedirbs, bus vien budintys marineros, jie pinigus priims, bet anksčiau sumokėtų tikrai negrąžins.

large_IMG_2325.jpglarge_IMG_2326.jpg

Bet kad nebus to kito karto, nes nieko mes šitame turistų gete nepamiršom, kad sugrįžti. Kai atsiranda proga su kuo palyginti - tik tada žmogus supranti ir įvertini kokį gėrį, gyvenimo kokybę, ramybės ir dvasinio komforto oazę gyvendamas jachtoje turi. Tie restoranais apsimetę spąstai turistams; kad papult ir jiems atsiduot kad paturėtų tu, kliente, ir eilėje dar pastovi... pamačius realiai, lengva save įsivaizduoti tame kvadratiniam smėliuko metre ant prakaituotais kūnais perpildytos gulyklos šalia primyžto vandens. Na, ir pakrantės bulvaras, per kurį vos ne vos tik alkūnėm prasiirti, nes ispanai yra naktiniai gyvūnai ir tik temstant absoliučiai visi, senas jaunas, iš savo kertelių į čia susigrūda. Net su mažyčiais vaikais iki 2 val. ryto dūzgia. O kas be vaikų, turbūt visi į tuos marinos klubus vėliau sugužės pasitrinti kumpiais iki ryto.
Jonas irgi laivan grįžta tik rytais.
Jei ne Jonas ir kiti į jį panašūs personažai, marinos klubai užsidarytų ir dori žmonės galėtų normaliai išsimiegoti - vienas toks senas krienas piktai bamba panosėj, 11 ryto bukai spoksodamas į lunatiko sumuštinį ir niekaip nesuvokdamas ko labiau dabar nori - eiti miegoti, ar gurkšnio kavos...

Jums naujas žodis į arsenalą - agorofobija - kaip daugybę viso Pasaulio jachtininkų kruizerių vienijantis bruožas. Agorofobija - tai minios baimė. Eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu užgyvenęs ne visai lengvą šio disbalanso formą...

Posted by gramas 06:50 Archived in Spain Tagged parties boats billabong buriavimas jachta jūra žvejyba ispanija Comments (0)

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Viduržemiai. Lokys Gauruočius Barlis

large_270_526AE212972CE0CAB20294DF622328CF.jpeg

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Posted by gramas 01:09 Archived in Spain Tagged animals boats billabong buriavimas jachta jūra Comments (4)

Apie tai, kaip gauti "viedrą" interneto už bokalą alaus

Atplaukęs ir prisirišęs svečiam uoste, buriuotojas dažniausiai užsimano alaus ir interneto. Įsijungi telefoną arba planšetę ir matai, kad WiFi čia yra, bet užrakintas. Nieko nepadarysi, teks eiti uosto kapitonui prisiduoti, užsimokėti už jachtos stovėjimą marinoje, tuo pačiu ir interneto raktą gausi. Ir WC, dušo kodinės spynos kortelę duos, dažniausiai ir miesto žemėlapį, ir artimiausias prognozes gausi... bet pinigai į priekį.

Nereiktų to WiFi rakto, tai ramiausiai lauktum sau, kol harbourmasteris arba jo bojus atkiaušins iki tavo laivo ir pinigų pats paprašys. Nes visi žino, kas čia klientas ir kas čia visai ne karalius.

Ir žymiai dažniau, negu rečiau - bet atsitinka taip, kad iš locijos tu žinai, kad čia WiFi turi būti, arba net tą WiFi slaptažodį jau turi, tačiau ryšio nėra, nes tavo jachta per toli nuo uosto kontoros stovi.

Keikia tada buriuotojas net išsijuosęs šeimininkus, kad normalaus ryšio jie neturi, o galiausiai pasiima savo elektroninius ir laptopinius žaislus ir keliauja į krantą WiFi laimės ieškoti. Tas piktasis buriuotojas, žingsniuojantis uosto pontonu, žino, kad lazda, o tuo labiau virvė, turi du galus. Tačiau jis net nenutuokia, arba nesusimąsto, kad WiFi ryšys irgi turi du galus. WiFi - tai prietaisų dialogas, o ne rėkimas į vieną pusę. Neužtenka vien įplaukti į tą mistišką įsivaizduojamą bevielio interneto debesį, kad turėtum WiFi ryšį. Jį, tą interneto debesį, transliuoja antena nuo kranto, dažniausiai nuo harbourmasterio kontoros. Mūsų kišeninis telefonas, arba planšetė ir laptopas taip pat turi anteną, per kurią kaip koks radijo siūstuvas bando kalbėtis su ryšį transliuojančia kranto stotimi. Telefono antena dažniausiai yra per silpna, kad nuo kranto stoties toliau prišvartuotoj jachtoj užtikrinti "vaifajų", nors pati jachta randasi kranto antenos garantuoto veikimo zonoje. Taip kad, problema yra musysiaaa. Nėra ko ridenti ant uosto, jei pas patį ta iPimpačka per maža... Nejauku man be "chaliavno" interneto, tai teks kažkokio techninio sprendimo paieškoti.

Pirmiausia padariau vojažą per Klaipėdos elektronikos prekių parduotuves. Kokį WiFi sprendimą turit kateristams, visokiems kemperiams ir jachtsmenams? Visi kaip susitarę kiša sprindžiuko dydžio kambarines antenas, arba kryptines kaip stipresnes, ir maršrutizatorius. Atseit, kateristai tokias perka ir vargo nemato. Nori ryšio, tai pastatai kažkur ant denio, ar tarpdury, nutaikai į uosto kapitono trobą - ir turi "chaliavną" ryšį net keliems įrenginiams vienu metu. Viskas tvarkoj, kai tu visąlaik uoste stovi, gal tada tokios įrangos ir užtenka. O ką, jeigu kaip mes planuojam - po viduržemius bastytis, dažniau inkaruotėse, nei marinose apsistojant? Kai atstumas iki WiFi turinčių kranto kavinių, viešbučių ir parduotuvių kilometras, o tai ir daugiau? Ir kai jachta, kabliu į dugną isikabinus, vis pasisuka, žiūrint iš kur vėjas papūstų? A, tada tai jau taip, sako man pardavėjai, kryptinės antenos išvis kaip varijantas atpuola, o tos mūsų kambarinės omnidirekcinės, to biš daugiakryptės sprindžio didumo - kažin, ar jums tinka... Sandarumas, atsparumas drėgmei nekažką...

Aš pasigūglinęs, tai toliau vaidinu kietą: tai gal, sakau, turit lauko anteną, su pritvirtinamu tiesiogiai prie antenos stiprintuvu su radijo įrenginiu, užmaitinimas tiesiai nuo 12V laivo áliaktros per Power Over Ethernet laidą? Tada tą jūsų maršrutizatorių montavimui jachtos viduje nupirkčiau, bevielio ryšio paskleidimui... Siūlau jiems dylą.
Iš trijų šitaip tardytų bernužėlių Klaipėdos specializuotose parduotuvėse nei vienas nebuvo net girdėjęs apie Ubiquiti Bullet antenos busterį, ar pats čiupinėjęs tą lauko anteną. Blinkt-blinkt akelėm vadybininkai diplomuoti pardavimų. Du iš trijų iškart kėlė letenas į viršų, atseit nežinom neturim, eik iš čia. Vienas paprašė, kag gūglėj parodyčiau, apie ką čia sapalioju, užsiseivino adresą ir pažadėjo paskambint, kai pasitikrins už kiek man galėtų tą sprendimą sukomplektuot. Specialistas, turbūt, vis dar dirba, ieško, nes laukiu iki šiol...
large_991FDEB0E2ABC1050E0FB0BAD095C02E.jpg
Foto iš čia

Belaukdamas žinių, inernetuose prisižiūrėjau, kad pats populiariausias buriuotojų kruizerių tarpe WiFi sprendimas mane nuleistų ne mažiau, kaip Eur300,- jei pirkti Europoje. JAV galima rasti pigiau, bet ten įrangos konfigūracija lygtai kertasi su europiniu standartu, ar tai normomis - ir savo ryšiu gali trukdyti kitiems WiFi vartotojams, esantiems tavo antenos veikimo zonoje. Be to, amerikonai užsiprašė apie USD200 vien už transportą iš Kalifornijos į Klaipėdą. Sudėjus įrangos kainą ir pristatymą, gaunasi brangiau, nei perkant ES.

Ta įranga - tai standartinių gaminių rinkinukas, kurį galima susipirkti iš didmenininkų atskiromis dalimis ir gaunasi pigiau, nei perkant komplektą iš vienų gobšių rankų:

1 x Ubiquti Bullet 2HP - High power outdoor rated radio unit.
1 x 8dBi Antenna
1 x Ubiquiti Picostation - High Power waterproof radio unit.
1 x 15 Metre outdoor rated Cat5 cable
1 x 1 Metre outdoor rated Cat5 Cable
1 x .5 Metre outdoor Rated Cat5 Cable
1 x Power Injector Block

Tas Bullet 2HP - tai stiprintuvas/radijas, kuris neva tai atsparus oro sąlygoms ir prisukamas tiesiog prie antenos. Į Bullet ateina PoE laidas iš áliaktros ir signalo paskirstymo bloko. Tas blokas atrenka kuriomis laido gijomis ir į kur tiekti 12V srovę ir kuriuo laideliu tekinti duomenų srautą. Iš skirstytuvo kabelis jungiamas į maršrutizatorių, kuris tuos WiFi duomenis transliuoja jachtos viduje ir kokius 20-30 metrų atstumu apie laivą. Antena su Bullet signalą gauti ir siūsti gali ir kilometro ir dviejų atstumu, priklauso nuo kranto stoties stiprumo. Be abejo, didžioji dauguma šitaip pagaunamų WiFi kanalų bus koduoti. Nieko nepadarysi, kartais teks pripučiamu tūziku plaukti į krantą ir pasidairyti, kuriame bare užsisakyti bokalą alaus, kad gautum WiFi kodą. Toks atsiskaitymas už internetą savo laivo komforte, o ne ant suoliuko kažkur - man tinka... Net jei prireiks kokius tris bokalus išlenkti.

Beje, Bullet deklaruojamas atsparumas orams - toks nelabai patikimas. Specai pataria, kad protinga būtų naudoti šiek tiek hermetiko, kai prijungęs PoE kabelį, ateinantį į Bullet dugną, tvirtini dangtelį į vietą. Jeigu be hermetiko - yra tikimybė, kad sūraus vandens pateks į vidų, koroduos ištirps kontaktai ir elektronika, o kruizeris vėl bus labai piktas.

Anteną kelti kuo aukščiau, ieškoti vietos, kur kita laivo įranga jai nekels signalo interferencijos, t.y. neiškraipys signalo.

Kaip sakiau, komponentais pirkti iš didmenininko yra žymiai pigiau. Tokį pat komplektą, kurį aukščiau duotoje nuorodoje britai siūlo už 300 Anglijos rublių, papirkau iš lenkų už Eur200 su visu transportu ir lenkų PVM. Ir dar su šiek tiek stipresne 10 dBi antena...

Žaislai jau važiuoja, UPS trakingas siūlo pristatymą šiandien. Kai atvyks, reiks kažkaip sistemą konfigūruoti, kad atskiri komponentai ir kompiuteris pamatytų vienas kitą - dar nežinau kaip, bet juk buriuotojas privalo būt sumanus.
Jeigu viskas veiks tvarkingai, galėsiu išduoti kur ir kaip pirkti, kaip montuoti ir programuoti - jei toks keliaujantis WiFi kam nors dar bus aktualu.

Posted by gramas 00:24 Tagged boats buriavimas jachta Comments (14)

Apie tai, kad Rimui su jum ne pakeliui. You, sailing pussies

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .
rimas2.jpg
Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.
arti.jpg
Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Posted by gramas 06:12 Tagged people boats buriavimas kelionė lunatikai Comments (2)

Apie tai, kaip poetiškai viskas susiję

large_2620474_original.jpg
Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Sunrise_on_sea.jpg

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Posted by gramas 04:20 Archived in Lithuania Tagged sunsets_and_sunrises sky boats buriavimas balsai_galvoje tautosaka jachta Comments (2)

Apie tai, kad mano plaustas turi bambą

large_PA090041.jpg
Taip, taip, tikrai - mano plaustas turi bambą.
Nemanau, kad šis nedidukas 4-vietis gelbėjimo plaustas gimė iš karštos didelio plausto meilės pripučiamai valčiai, bet kažkoks evoliucijos procesas tikrai buvo - nes iš mano plausto bambos kyšo bambagyslė su kilpa ant galo. Jei kada jūroje fortūna ne juokais parodys savo užpakalinį fasadą, ir mano laivas ims skęsti, tą bambagyslę turime pritvirtinti prie laivo, išmesti visą plausto konteinerį už borto į pavėjinę pusę, ir tik tada imti traukti tą bambagyslę. Jos išsivynios kokie 4-5 metrai, ir tada staigiu truktelelėjimu aktyvuosime plausto pripūtimo mechanizmą. Suspaustas oras iš baliono staigiai užpildys plausto guminius grobus, plastikinis konteineris skils pusiau, ir šalia skęstančio laivo visu gražumu suraudonuos mūsų plaustas. Gamintojas bando mane įtikinti, kad plaustas iškart vandens paviršiuje stovės stogu į viršų, o specialios kišenės dugne užsipildys jūros vandeniu, ir plaustas taps neapverčiamu. Manau, kad čia jis tauškia tai, kas ne būtinai yra teisybė, bet ką labiau nori girdėti pirkėjas... Kažkada, atlikdamas jūrinę praktiką a.a. Laivininkystės laivuose, buvau mokinamas jūroje ramiausiai ant stogo plūduriuojantį plaustą apversti dugnu apačion, įsikabindamas specialios virvės, savo svoriu veikdamas kaip svertas, kojomis įremtas į plausto borto balioną. Didelis plaustas atsiverčia ne taip jau ir sudėtingai, tai su mažiuku tikrai įmanoma susitvarkyti bus, jei ką...
OK, turim prisipūtusį plaustą šalia, įgula tuo metu iš kajutės atvelka neperšlampantį maišą su raketom, vaistinėle, nešiojama VHF racija pilnom baterijom, nešiojamu GPS, dokumentais, vandens buteliais ir dar ką pavyktų kajutėje sugriebti... Plaustą pritraukiame šalia skęstančio laivo, viskas šokinėja ir tamposi ant bangų, ir įgula bando persikelti į plaustą. Galima bandyti užšokti ant plausto stogo, ir susirasti įėjimo skylę, bet realiausia - teks subines sušlapti šokant į vandenį, ir tik paskui įlipant į plaustą. Tavo neperšlampantys rūbai kaip maišai pilni vandens, o padedanti paviršiuje išlikti liemenė tikrai nepadeda judėti. Apie tai, kad kas nors iš įgulos gali būti be sąmonės tuo metu, ir tektų jį į plaustą įstumti iš vandens kaip bulvių maišą pačiam plūduriuojant šalia, ar kad tas subjektas be sąmonės galiu būti pats - labai stengiuosi daug negalvoti. O paskui - plausto peiliu, jei savo neatsinešėm - nupjaunam bambagyslę, jungiančią su skęstančiu laivu ir praeitu kelionės etapu, nes - (fanfaros) Ta-Daa!!! - prasideda naujas mūsų kelionės etapas! Laivas į dugną, o mes - pavėjui. Skaitykim Robinzoną Kruzą.

Prieš keletą savaičių buvau paklaustas, kur yra geriausia vieta plausto tvirtinimui ant jachtos. Atsakiau, kad mano nuomone - ant jachtos antstato, šalia stiebo. Mano argumentai - yra tikimybė, kad antstatas ilgiausiai išliks virš vandens laivui skęstant. Net jei laivas skęs užverstas ant šono - tikėtina, kad šalia stiebo bus saugiausia įgulai vieta, nes yra į ką laikytis... Man dar svarbus argumentas, kad sunkus plausto konteineris šalia stiebo yra arčiausiai ašies, vertikaliai einančios per jachtos svorio centrą. Tai duoda mažiausią sukimo momentą, kai plaukiant laivo galus į šonus horizontaliai blaško bangos ir autopilotui tampa neįmanoma išlaikyti kursą (švytuoklės efektas). SCORPIO priekyje sudėtas sunkus inkaras su labai sunkia 8mm storio grandine, kas ir taip duoda pakankamą švytuoklę. Man visai nesinori ją dar padidinti, plaustą tvirtinant ant relingo laivo gale, kur ir taip yra sunkus baleris, variklis, kuro bakas ir atsarginės talpos...

Prieš tas kelias savaites dar buvau dėl to visiškai tikras, bet šiandien - nelabai. Mano nuomonę suvartė profesionalių buriuotojų atliktas tyrimas apie jachtos RAMBLER 100 apsivertimą Fastnet lenktynių metu dėl nulūžusio falškylio. Tai nutiko pernai. Laivas vėliau buvo išgelbėtas, ir visi stebėjosi, kad niekas iš įgulos nežuvo. Nežuvo, nes jie yra profai, ir žinojo ką ir kaip daryti, nors nesusipratimų užteko. Dalis įgulos, užlipę ant apvirtusios jachtos korpuso, nesugebėjo prisišaukti pagalbos iš netoliese praplaukiančių kitų jachtų. Plūduriavo pora valandų, kol gelbėtojai juos susirado. Kita dalis komandos, nuplauta tolyn nuo jachtos, vandeny laikėsi kartu, ir tik todėl aukų nebuvo. Tik vienas iš tos grupės turėjo asmeninį radijo švyturį, pagal kurio signalą juos surado gelbėtojai. Nors tokį švyturį privalėjo turėti visi įgulos nariai. Vėliau specialistai sutiko, kad jei viskas būtų vykę naktį, tai aukų nebūtų išvengta.
O kodėl niekas nepasinaudojo plaustu? Nes nebuvo kaip prie jo prieiti, apvirtus laivui - jis liko sau pritvirtintas ant antstato... Patyrusi komisija incidentą išnagrinėjo, ir pateikė išvadas bei saugumo rekomendacijas.

Šiuo laimingai pasibaigusiu svetimu grėbliu iškart pasinaudojo kita supermaxi klasės lenktynių įgula Wild Oats XI iš N.Zelandijos. Jie, besiruošdami šių metų varžyboms, perkėlė savo gelbėjimo plaustus nuo antstato į laivagalį, kur juos galės pasiekti laivui apvirtus, kaip nutiko jų draugams nuo Rambler. Taip pat kiekvienas komandos narys privalo turėti dvi gelbėjimo liemenes - viena darbui budėjimų metu, kita, lengvo tipo - poilsiui, t.y. dėvima miegant. Laive turi būti dvi VHF racijos - viena iš jų vandeniui atspari, ir denio pamainos vado kišenėje. Kivių komanda vienu iš efektyviausių saugumo priemonių pagerinimu laiko paprastą putplasčio banglentę už maždaug USD200. Dabar, kam nors iškritus už borto, kitas įgulos narys nebeturi šokti į vandenį, plaukti prie skęstančiojo, ir, jei šis jau tiek paspringęs sūrymu, kad pradeda panikuoti ir lipti ant gelbėtojo - visai nebūtina abiem kartu nuskęsti. Dabar galima irtis banglente. Ta plastiko lenta juk nieko nesveria, o gyvybę išgelbėti gali.

Rambler 100 tyrusi komisija prirašė daug. Man įdomesnės yra pačios įgulos pateiktos saugumo rekomendacijos kitiems kolegoms sportininkams.
Jie akcentuoja, kad:
- laivo apsivertimo situacijoje automatiškai prisipučianti liemenė yra blogis. Jeigu esi prisisegęs saugos diržu, o laivui apvirtus tavo liemenė automatiškai prisipučia - turi mažai šansų vėl greitai išnerti ten, kur gali kvėpuoti. Niekas iš Rambler įgulos prisisegęs prie laivo diržu nebuvo. Standartiniai diržai yra per sunkūs, sagtys nepatogios naudoti, ir įgula pataria iš naujo peržiūrėti reikalavimus diržams, kad jie būtų patogesni. Įgula pataria naudoti tik rankinio aktyvavimo liemenes, ir jos yra tinkamai dėvimos tik tada, kai diržai tinkamai sureguliuoti, tarpukojo diržas užsegtas, saugos diržas prikabintas, o žmogus moka pripūsti ne tik liemenę, bet ir galvos gaubtą. Liemenės aktyvavimo rankenėlė turi būti iš ryškios ar fluorescentinės medžiagos, nes ją surasti nebūna lengva. Prie liemenių komplektuojami švilpukai yra niekam tikę - juos reikia pakeisti efektyvesniais. Taip pat prie liemenės būtinas žibintas - tie, kurie veikia tik panardinti į vandenį, niekuo nebūtų nepadėję įgulos nariams, likusiems ant apvirtusio korpuso. Jie pataria turėti ryškų žibintuvėlį, o dar geriau - vandeniui atsparią lazerinę rodyklę, pritvirtintus prie gelbėjimo liemenės.

- kokpite arba ant relingo privalo būti atsarginis gelbėjimo mini krepšys ant saugos diržo (virvės), pasiekiamas laivui apvirtus. Atseit, iki pagrindinio krepšio, likusio kažkur jachtos viduje, gali ir nebeprieiti, tai teks tenkintis tuo atsarginiu mini-turteliu.

- gelbėjimo plaustai turi būti pritvirtinti laivagalyje ir ten, kur juos galima aktyvuoti esant bet kokiam laivo pasvirimui, įskaitant pilną apsivertimą. Tas pat liečia mėtymo virvę su gelbėjimo kilpa.

- ir kiti reikalavimai bei rekomendacijos, kuriuos rasite perskaitę tekstus aukščiau duotoje nuorodoje į Rambler100 incidento tyrimą. Sportininkams, besivaržantiems jūroje, tikrai verta tuos dokumentus išsiversti ir įguloms saugumo mokymus pravesti, nes bent dalį tų netautiečių patirties tikrai verta sau pritaikyti. Ir kodėl man atrodo, kad LBS tuo neužsiims? ;o)

Čia išrankiojau iš dokumentų tik dalykus, mano nuomone pritaikomus mūsų turistinės specifikacijos laivuose, nes jūrinio buriavimo sportininkams ir jų laivams keliami ženkliai griežtesni saugumo reikalavimai.

Vistik, už ir prieš apsvarstęs, paliksiu savo plaustą ten, kur yra - ant denio, prie stiebo. Scorpio falškylio konstrukcija tokia, kad jį pamesti nei iš šio nei to šansų yra nykstamai mažai. Kasmet kruopščiai ieškau ir nerandu rūdžių pėdsakų kylio tvirtinimo prie korpuso vietoje, kas galėtų būti rūdyjančių kylio varžtų ženklas. O kad mūsų masyvus metalinis kylio pelekas per vidurį nulūžtų kaip Rambler100 aštrus peilis su švinine kiaule ant galo - net baisiam sapne to pamatyt nesugebėčiau.
Ne tos apkrovos mano laive, ne tie ir pavojai - tai ir baimės mažesnės.
IMG_0222.jpg
IMG_0225.jpg

Posted by gramas 00:18 Tagged boats buriavimas Comments (0)

(Entries 1 - 8 of 8) Page [1]