Entries about buriavimas

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

Nakvynė inkaruotėje ties Combarro miestelioku, Pontevedra įlankoje... Šuo vidurnaktį ima aršiai skalyti - sliuogiu skubinai iš lovos žiūrėti, kas čia į mūsų laivą kėsinasi, nes Barlis be priežasties netriukšmauja. Dairausi nuo denio - ramu aplink, jūra lygi, jokio kito laivo, jokių žmonių šalia. Barlis lojimu rodo kryptį, iš kur jis jaučia pavojų. Už 30-40 metrų nuo laivo neskubėdamas plaukioja didžiulis delfinas, kartas nuo karto nesmarkiai pliaukštelėdamas uodega per ramų mėnulio vandens paviršių - tas nevidonas specialiai erzina šunį.

Artėjant prie Marin miestelio, pasižiūriu į kilvaterį - taigi mus vejasi didžiulis povandeninis laivas. Venduojam, sukam į dešinę, kad jis mus lenktų iš kairio borto - tai turim galimybę apžiūrėti šį geležinį daiktą ir per žiūronus matau, kad ant kapitono tiltelio įrengtos trys kėdės laivo vadams - lygiai tokios, kokias buvau įrengęs ant tuo metu dar mūsų jachtutės Scorpio galinio relingo. Akivaizdu, kad Ispanijos laivyno žvalgyba bus apsilankius Baltijoj ir nuo Scorpio persibraižę relingo kėdžių dizainą.
Įplaukėm į uostelį, kur matėsi keli didesnių burlaivių stiebai, sakom, prisirišim ir eisim miestelioką patikrinti. Gal net autorines kėdžių dizaino teises ir intelektinę nuosavybę apginsim, nes tą povandeninį buksyrai visai netoli uostelio pririšo.
Vietos mūsų laivui čia nekažką, sukinėjamės tarp burlaivių ir jachtų ieškodami kur čia gal antru bortu prisišlieti, bent trumpam, o viena akim stebiu krantą. Kažkas ne taip šioje marinoje - jūrlapyje ji pažymėta, locijos netikrinau, nes kažkaip impulsyviai čionai užsukom - bet kiek žmonių krante bematau - visi uniformuoti. O vienas karininkas va, jau atbėga iš kažkokio pastato krantine link mūsų, kažką labai nedraugiškai rankytėm mojuodamas. Ossstiaaa.... greitai greitai apsisukom ir pabėgom. Tas povandeninis nesivijo. Į karinio laivyno akademijos uostą netyčia buvom užblūdinę, o ta jūrlapyje pažymėta marina - tai visai greta akademijos esantis baseiniukas, kuriame visi tilteliai per trumpi mūsų laivui, tinkami tik kateriukams.
O tas povandeninis irgi ne šiaip sau ten buvo atplaukęs - kitą dieną Securite pranešimais buvo padiktuotos koordinatės taškų, kurie navigacijai uždarė didelį rajoną, kuriame vyko laivyno pratybos. Ten sukiojosi visa grupė karinių laivų, link kurių skubėjo labai greitas lėktuvnešis. Tai lėktuvnešį irgi apžiūrėjom. Pajutęs apžiūrėjimą, lėktuvnešis pradėjo piktai laidyti lėktuvus, tie ratais sukti apie mūsų stiebą- ir mes pasitarę nusprendėm jiems nieko dėl mūsų kėdučių dizaino nebesakyti. Mat juos pikis...

IMG_2287

Žvejyba šiemet nieko gero. Matyt, tunai, pelamidės vėl pasirodys tik rudeniop. Užtai skumbrės gali prigaudyti greitai ir sočiai. Kartais meškeres tenka suvynioti po 20min., nes tas 10-12 mums reikalingų skumbrelių sugaudai - ir viskas, sandėliuoti šaldyti neverta, nes kai tik reiks - Atlantas šviežių pilnas. Skumbrės mėgsta smulkių masalų girliandas su svareliu ant galo, ar nediduke vartikle, ar apie pora metrų neriančiu vobleriuku, tempiamas paskui jachtą maždaug 3 mazgų greičiu. Tos mažosios skumbrytės - iki 20cm ilgio - pačios skaniausios, o ir kauliukai smulkučiai, valgant visai netrukdo.
Užtat kitokia žuvis kol kas vien tik per turgų, o pasirinkimas ten tikrai platus.

O kad jums nepradėtų manytis, kad kruizinis buriavimas - tai vien egzotiški malonumai, giedras saulėtas dangus ir akvamarino bangos, žaidimai su delfinais ir undinėm visokių palmių paunksmėse, romantiškas saulėlydžio šampanas ir rytmetinis pūkštelėjimas į šiltą jūrą... Taip, visa tai yra, tačiau visiškai teisingai žmonės sako, kad ir gudri višta kartais subinę išsidilgina. Taip ir mums sušvietė į Ispanijos vasaros turizmo perlą - Sanxenxo atplaukti. Kad čia yra gerai - žinojom dar po vizito gegužės mėnesį - miestelis įdomus, pliažai fantastiški, pulpo ir arroz con mariscos puikus, superinė karališkoji marina nakčiai vos 17 pinigų, nes ne sezonas dar. Buvo jau ir tada marinoje Buddha klubas kiek patriukšmaujantis, bet saikingai. Nu bet ne 10 klubų vien marinoje, vienas už kitą garsiau pavarančių tropniai iki pat 6:00 ryto!!!

Nors... negali sakyti, kad nenujaučiu, už ką į šitą skaistyklą papuoliau.
Atplaukėm, prisirišom penktadienį - ir koks kipšas mane ant posūkio registruojantis užmetė, kad sumokėjau iškart už tris naktis, iki išplaukimo pirmadienį?! Tik kai sąskaitą išrašė, pasirodė, kad kaina jau High Season, tris kartus aukštesnė... kitą kartą žinosim, kad mokėti registruojantis reikia tik už pirmą naktį, o už kitas - tik prieš išplaukiant. Nes nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio 9:00 marinos biuras išvis nedirbs, bus vien budintys marineros, jie pinigus priims, bet anksčiau sumokėtų tikrai negrąžins.

Bet kad nebus to kito karto, nes nieko mes šitame turistų gete nepamiršom, kad sugrįžti. Kai atsiranda proga su kuo palyginti - tik tada žmogus supranti ir įvertini kokį gėrį, gyvenimo kokybę, ramybės ir dvasinio komforto oazę gyvendamas jachtoje turi. Tie restoranais apsimetę spąstai turistams; kad papult ir jiems atsiduot kad paturėtų tu, kliente, ir eilėje dar pastovi... pamačius realiai, lengva save įsivaizduoti tame kvadratiniam smėliuko metre ant prakaituotais kūnais perpildytos gulyklos šalia primyžto vandens. Na, ir pakrantės bulvaras, per kurį vos ne vos tik alkūnėm prasiirti, nes ispanai yra naktiniai gyvūnai ir tik temstant absoliučiai visi, senas jaunas, iš savo kertelių į čia susigrūda. Net su mažyčiais vaikais iki 2 val. ryto dūzgia. O kas be vaikų, turbūt visi į tuos marinos klubus vėliau sugužės pasitrinti kumpiais iki ryto.
Jonas irgi laivan grįžta tik rytais.
Jei ne Jonas ir kiti į jį panašūs personažai, marinos klubai užsidarytų ir dori žmonės galėtų normaliai išsimiegoti - vienas toks senas krienas piktai bamba panosėj, 11 ryto bukai spoksodamas į lunatiko sumuštinį ir niekaip nesuvokdamas ko labiau dabar nori - eiti miegoti, ar gurkšnio kavos...

Jums naujas žodis į arsenalą - agorofobija - kaip daugybę viso Pasaulio jachtininkų kruizerių vienijantis bruožas. Agorofobija - tai minios baimė. Eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu užgyvenęs ne visai lengvą šio disbalanso formą...

Jau savaitė, kaip išplaukėme iš Portugalijos, atsisveikinę su labai kruizeriams draugiška Marina Povoa De Varzim, Portugalija. Per maždaug dvylika valandų trukusį plaukimą atburiavome iki Baiona kurorto Ispanijoje, kur inkaruotėje pralaukėme prasiritusį stiprų štormą.

Netoliese stovėjusią lietuvišką jachtą Diana audra naktį nutempė į įlankos vidurį, kur nuo bangos nebesaugojo uosto molas. Gerai, kad bent ten inkaras dugną tvirtai pasigavo, nes krantai uolėti ir būtų jachta sukočiota į šipulius. Samdytas jachtos parplukdymui iš Kanarų kapitonas inkaravosi 10m gylyje su vos 25m grandinės; metalinis laivas tiek sunkus, kad vien burėm beveik neplaukia, o variklio elektronika sugedus. Va, toks pas žmogų labai kapitoniškas supratimas ir sprendimas. Patariau naująjam savininkui nebesiginčyti su savo kapitonu, netampyti likimo už ūso ir sekančiai nakčiai duoti visą grandinę, kiek turi - 60m, nes prognozė nebuvo stabili, štormas galėjo trinktelėti iš naujo. Bet apsiėjo viskas be ekstrymo, naktis nusidavė beveik rami.

Baioną apžiūrėti norėjosi, taip pat ir išmiegoti be supimo ir inkarinio budėjimo buvo ne pro šalį - todėl mes vienai nakčiai užėjome į mariną. Kiek pavargom, kol su labai stipriu šoniniu vėju atsistojom prie pontono nebaladodami laivo, bet vargus atpirko pasivaikščiojimas mieste - Baiona yra nuostabi. Vandenyno ir didžiulių bangų, talžančių pakrantės uolas vaizdai, stebimi nuo tvirtovės sienų ir bokštų - veikė kaip kažkokios malonios hipnozės seansas.

Vakare, jachtos kajutėje susėdę taurei vyno, su Lolita prisiminėm Povoa marinos šunis. Savo turim net du laive, bet jai ir tų marinos bėdžių gaila. Rūpi jai, ar marinos jūreiviai sulašina kalaitėms Honey ir Maria vaistus nuo ausų uždegimo. Prisižadėjo marineriai - du kartus dienoje, po kelis lašus į kiekvieną ausį...

Marinoje yra keturi šunys, visi mišrūnai, visi su savo istorijom ir likimais. Vos pamatę, jie mūsiškius pradėjo statyti į vietą, visu būriu vis užpuldami parodyti, kas čia valdo. Barlis jaunas dar, vieni metai tik, todėl iš pradžių bėgdavo nuo tos gaujos dideliausiu lanku per visą mariną, po to link manęs spaustis prie kojų. Vėliau, kai suprato, kad vietiniai taip tik parodo atėjūnams, kad čia jiems ne vieta, bet nesuvalgys - juk marinos svečius toleruoti reikia, jei nenori kad marineris pyktų - tada Barlis bėgioti nustojo, tik pora žingsnių šalin pasitraukdavo... O mažasis Pypas nuo pirmos dienos, kai jį gauja užpuolė, suprato, kad dabar jau tikrai žūsiu, tai nuo tada ir kaskart vėliau tik atstatydavo kuprą likimo smūgiams ir likdavo kaip pralyžiuotas vietoj. Toks nebėgantis ir pasimušt nenorintis jis iškart pasidarė niekam neįdomus.

Gaujos vadas yra Huka. Portugališkai tai reiškia per kekšes einantį vyrą - na, kurvininkas liaudiškai sakant. Vardą Huka užsitarnavo savo žygiais pas Povoa kales. Vienas žygis jam baigėsi tragiškai - pakliuvo po mašina ir buvo taip stipriai suluošintas, kad tapo beveik negyvas. Marinos kapitonas sumokėjo veterinarui 150 pinigų už operaciją. Liko Huka gyvas, bet tik su trim kojom ir didžiuliais randais ant nugaros. Dešinio borto laivagalinės neteko. Toliau varo trikojis Huka per kales, o neseniai vienos savininkas iš miesto buvo atėjęs reikalauti kompensacijos iš marinos už sugadintą štai šią labai kilmingą kalytę, va tas jūsų nevidonas kaltas... Kol marinos kapitonas ginčijosi ir aiškino, kad kalytės savininkas pats turėtų atidžiau prižiūrėti savo augintinę, ypač rujos metu - Huka kur buvęs, kur nebuvęs ją pasistatė dar kartą čia ir dabar, žmonėm karštai besiginčijant...

Kitą šunelį, kurio vardo portugališkai mes nesugebėjom įsiminti, mes pavadinom Geltonu Rudžiu. Kartais pavadindavom ir Pimpaliniu, nes jis serga labai stipriai pažengusiu vėžiu, kuris sudarkė vargšiukui genitalijas. Geltonas Rudis pats nesupranta kad serga ir kad greitai numirs, todėl dalyvauja procese, kartu su gauja gainioja mūsų šunis, saugo perimetrą, skaito ir pasirašo šunų dienraščius, sekioja marinerius, arba tampa geriausiu draugu, kada kaulija kaulų, kai mes su kitais marinoje apsistojusiais kruizeriais susiorganizuojam BBQ baliuką.

Honey - geltonplaukė blondinė, mes spėjam, kad turinti kokius 80% korgių kraujo - panašu, kad likimas šiandien jai šypsosi, nors taip buvo ne visada.
Ją kažkokios jachtos įgula paliko marinoje, kai tapo aišku, kad ji tuoj atsives šuniukų. Ji apsišuniavo krūmuose, bet pieno trūko dėl streso ir bado, ir ji atėjo pagalbos ieškoti pas marinos žmones. Kai marineriai rado jos lizdą krūmuose, jau buvo vėlu ir nei vienas šunelis neišgyveno. Taip ir liko Honey marinoje, kur ją globoti ėmėsi Violeta ir Maikas - lietuvės iš Klaipėdos ir brito iš Devono pora, jau šeši metai atvykstantys iš Valensijos savo jachtoje vasaroti ir plaukioti Portugalijos bei Galicijos pakrantėmis. Jie Honey laikas nuo laiko nuveda grožio procedūroms, maudynėms ir pedikiūrui, parodo veterinarui, pasiima į laivą paburiuoti. Violeta sako, kad jie su Maiku ketina Honey vežtis į Valensiją ir vėliau keliauti kartu, nes Honey akivaizdžiai yra laivo šuo. Violeta ir nupirko tuos ausų lašus bei paprašė prieš išvykdama Lolitos, kad savaitę pagydytų Honey, kaip buvo pataręs veterinaras.

Vaistų buvo pakankamai, tai Lolita ėmėsi gydyti ir juodmargę Mariją - kitą kalaitę, kuriai akivaizdžiai irgi buvo ausų infekcija - nuolat kratė galvą ir vaikščiojo vingiais, pakreipus iš skausmo vieną ausį į priekį. Perkarus sena tarka Marija, bet jau po kelių dienų, kai pradėjo gauti ausų lašus, tapo žymiai žvalesnė, linksma ir vaikšto tiesiai, nebepurtydama savo makaulės.

Kokie suvargę bėdžiai tie marinos šuniukai bebūtų - marineriai jais rūpinasi, visada netingi paglostyti ir žodį pasakyti, o marinos garaže šunims įrengtas karališkas guolis, kokio net mūsų lepūnėlis Barlis jachtoje neturi. Maisto šunims irgi niekada netrūksta. Dar svarstėm, kad prieš išplaukdami iš Povoa, Lidle nupirksim ir marineriams perduosim didelį maišą sauso maisto šunims - bet vėliau pamatėm, kad visai nereikia čia samariečių vaidinti - to sauso maisto bei vandens ten nuolat pilni bliūdai ir taip.

Na, o mes ką - keliaujam toliau, du žmonės, du šunys laive ir žiūrim Pasaulį.

Jau beveik mėnesį gyvename šalia Porto esančioje marinoje, kur žiemoti buvome ant kranto iškėlę bei palikę savo jachtą. Jau prieš pora savaičių būtume išplaukę į Galicijos rias, bet laivo darbai sustabdė.

Per žiemos štormus vėtros išklibino ir išpūtė skeveldrom velniop vieną iš penkių kokpito stoginės langų. Tiesą pasakius, juos visus jau buvo laikas pakeisti, nes Plexiglas'ą anksčiau ar vėliau saulė sugraužia, dėl milijonų mikroskopinių įtrūkimų jis tampa vos permatomas. Senieji langai laivui tarnavo 15 metų, o aš juos išlupau ir nuvežiau į Porto mieste esančią įmonę, kur pagamins naujus. Tam sudaužytam langui pagaminau formą iš miestelyje nupirkto virtuvinės ceratos gabalo. Būtų langus padarę per 5 darbo dienas, bet atsitiko Velykų Didžioji savaitė - todėl užsakymo vykdymas ištįso į begalybę. Kol jie ten mums naujus langus drožia, mes remontavom variklį, iš Vokietijos atsisiuntėm, pastatėm ir pajungėm naujutėlaitę dujinę viryklę, iš Anglijos atvyko nauji Trojan akumuliatoriai, atnaujinom galjūno grindų ir sienų dangas, išdažėm stoginės vidų, poliravom laivo bortus, susitvarkėm bures bei rangoutą ir jau nagai niežti plaukti...

Važiavom dienai į Portą senamiestyje paslampinėti, nuostabaus porto paragauti, dar vyksim į Lisaboną, o šiaip - bimbinėjam Povoa De Varzim miestelyje ir marinoj, stebėdami kas vyksta aplinkui. Mūsų kaimas gyvena savo ritmu - Marina Da Povoa pilnas laivų, įdomių žmonių, šunų ir visokiausios veiklos. Du iš tų šunų yra mūsų Barlis ir Pypas.

Šiandien jums naujiena - apie Lietuvoje dar nematytą buriavimo dimensiją.
Čia, Portugalijoj, kaip normalioje jūrinėje valstybėje, buriavimas prieinamas visiems - žmonėms su negalia taip pat.

Ant vieno iš pontonų įrengtas kranas, kuriuo neįgalūs buriuotojai įkeliami į nedidukes jachtutes ir plaukioja sau po uosto akvatoriją, lydimi instruktoriaus motorinėje valtyje. Geresniu oru jie išlenda už uosto molų į vandenyną. Tie laiveliai - tai Access 2,3 arba Hansa 303 tipo jachtutės, tinkamos ne tik buriavimo pradžiamoksliui kiek suaugėliams, tiek vaikams, bet pritaikytos ir negalią turintiems buriuotojams. Visą jachtos valdymą galima vykdyti sėdint patogiame šezlonge, burių valdymo virvės atvestos ten pat, o vairavimas - kaip lėktuve - su vairalazde, kurią kur lenksi - ton pusėn suksis ir laivelis.

Kiekvieną savaitgalį šitaip paburiuoti atvyksta bent kelios grupelės, nuo 2 iki 5 asmenų.

Skusdamas ir tarkuodamas bulves blynams kepti, laivo racija klausausi VHF12 kanalo. Juo uosto dispečeriai reguliuoja laivų eismą Gibraltaro uoste ir jo prieigose. Kiekvienam čia pasirodžiusiam laivui jie duoda nurodymus kaip manevruoti, kad saugiai prasilenkti su kitais laivais, kur ir kaip priimti locmaną, ar kada išvykstantis laivas gali atsirišti nuo krantinės. Čia tik maža dalis informacijos, srūvančios upe iš radijo stoties garsiakalbių - ir tai muzika mano ausims, nes smagu bent apytiksliai žinoti, kas laivybos prasme vyksta čia pat, iškart už Alcaidesa marinos vartų. Kažkas informavo uosto tarnybas apie didžiulę medinę kliūtį laivybai, plūduriuojančią įlankoje, išklausiau kaip tos tarnybos pergyveno, kad kliūties neranda ir kaip džiaugėsi radę. Kitas laivas bvo smulkiai ištardytas prieš priimant užsakymą locmanui gauti - ne tik standartinė informacija apie laivo matmenis, krovinį, įgulą - bet smulkiai išklausinėjo, ar nei vienas įgulos narys per dvi paskutines paras nekarščiavo. Zikos viruso prevencija, ar kas čia? Buvo ir neva tai pavojinga situacija, kai dispečeris labai piktai barė kapitoną laivo, atlikusio pavojingą manevrą, galėjusį sukliudyti į uostą įeinančiam laivui. Labai piktai dispečeris aiškino, kad pavojingai manevruojančio laivo veiksmai įrašinėjami. Ką jis veiks su tuo įrašu, gal neš šeimai vakare parodyti, koks tėtukas ekstremalas - nežinau. Laivų čia tiršta, todėl dispečerio darbas panašus į cirko triuką, kai artistas vienu metu ant rykščių suka kokias 20 lėkščių. Jei cirkininkui nepavyks - suduš lėkštė, ar publika nušvilps - paverks artistas į pagalvę vieną naktį, ir praeis. Bet jei suklystų dispečeris ir pora mega- tankerių susidurtų dėl jo klaidos - ašarų į pagalvę gali ir neužtekti... Taip ir įsitempia tie nervai jiems, jūros uosto darbininkams, o man laikas blynus kepti. Kad būtų įdomiau, bulviniai blynai bus su kariu ir ciberžole.

Jau kelios dienos jachta Billabong stovi The Rock papėdėje, šalia aerouosto pakilimo tako ir mudu su šunėku Barliu čia laukiame į laivą atvykstančių įgulos narių. Kartu su jais keliausime nuo Gibraltaro iki Faro, Portugalija.

Atvykom į Gibraltarą vakare, iškart nusitaikėm į Alcaidesa mariną Ispanijai priklausančioje pusiasalio dalyje, miestelis La Linea. Vos aplenkęs uolą iš Rytų, sukiojuosi tarp laivų inkaruotėse ir sumąstau pakeliui racija užklausti Queensway Quay mariną, gal turėtų man vietą savo uostelyje... Racija vhf71 niekas neatsako, net Reeds almanache parašyta, kad rezervuotis reikia iš anksto elektroniniu paštu... Tai, manau kodėl neužsukus pas juos ir pasižiūrėti pačiam. Marinos vartuose pasirodo budintis ir jo klausiu kaip ten dėl tos vietos savaičiukei... Klausia, kiek metrų laivas, lyg ir svarsto kad matyt yra ta vieta, bet paskui staiga pamato po mano laivo dešiniu zalingu likusią kyboti Ispanijos vėliavėlę. Ne, sako, nėra vietos, apsisuka ir nueina sau. Matyt, dėl vėliavos supyko; damn, visai pamiršau, kad turiu nupirkęs ir Gibraltaro mandagumo vėliavą, nes planavau prieš išplaukiant užsukti į kuro kolonėlę Gibraltare, dyzelis ten pigesnis. Nėra kaip svetingumo tikėtis, jei į britų uostą bandai su geltonai raudona ispaniška vėliava įplaukti...

Jautrumas dėl vėliavų čia pastaruoju metu yra paūmėjęs. Visai neseniai, šių metų birželio 21d. vos pora dienų po oficialaus Madrido pareiškimo, kad Gibraltaras VISADA buvo ir bus Ispanijos, kažkokie šmaikštuoliai (juk tikrai ne kalno beždžionės) ištiesė didžiulę Ispanijos vėliavą Gibraltare ant Viršutinės Uolos (Upper Rock) šlaito.

Šitoks akibrokštas karūnai, valdančiai Gibraltarą nuo pat jo užkariavimo 1713 metais! Nors Gib turi suverenumą ir savo vyriausybę, vėliavą ir svarą, jis laikomas Britanijos užjūrio teritorija, jei reikštis aristokratų ir diplomatų kalba, o jei buitiškai ir paprastai - kolonija.

Ispanija niekada nesutiko ir nesutiks, kaip mūsų smetoninėj kad sakė - Mes Be Vilniaus Nenurimsim!!! - taip ir čia - užkariavot, okupavot, pasinaudojot - laikas grąžint, arba atsiimsim patys. Dabar, Brexit'ui įsilinguojant, Ispanija kelia toną ir netgi yra nuomonė - kad ar neuždarius mums sienos tarp Ispanijos ir Gibraltaro, kad ten viskas pasidarytų kur kas įdomiau, nei yra šiandien. Mat, Gibraltaro ekonomika kiaurai per visus sektorius yra priklausoma nuo kasdien per sieną darban atvykstančių ispanų kvalifikacijos ir darbo jėgos. Patys vietiniai britai, kaip suprantu, užsiima vien pinigų plovimu pusiau legaliai per vietinius bankus ir pabais turistų srautui girdyti ir maitinti. Na, kelios parduotuvių gatvės dar yra ir tas marinos sargas. Ekonominė blokada...

O ką į tai britai? Tyli sau kaip džentelmenai, kartais daro kažką, ko niekas nesupranta - pvz baržomis veža betono kūbus su styrančiais armatūros strypais į jūrą ir verčia į dugną... Kam, kodėl? Ispanai spėlioja, kad gal teritoriją bandys britai didintis, ar ką... Žvejai pyksta ir keikia britus dėl plėšomų tinklų. Dialogo nėra, bet nesutarimo debesų daug.
Šiandien, kaip ir dažnai, drėgnas vėjas nuo jūros plotų atsimuša į rytinį uolos šlaitą, kyla juo aukštyn, ten virsta sunkiais debesimis, kurie skuba Ispanijai saulę užstoti. Britų dangiški prajovai, nu ne kitaip, kad tik Ispanijai pakenkti...

Gibraltaro istorija atsekama nuo Neandertaliečių laikų, apie 50 000 metų nuo šiandien. Gibraltarą valdydavo tie, kas mokėjo jūromis plaukti - Finikiečiai, graikai, arabai. Nuo maždaug 711 metų, kai prasidėjo islamo invazija į Iberijos pusiasalį, Tariq Ibn Zyad su maurų kariuomene čia išsilaipino ir įsikūrė. Nuo čia ir kilo Gibraltaro pavadinimas - Jebel Tariq, kas mūsiška būrų kalba yra Tariko Kalnas.
Ispanai išgujo maurus 1462 metais, bet tas Tariko Kalnas tiek strateginis, kad jungtinis Anglijos ir Olandijos jungtinis laivynas nuo jo nuvijo ispanus 1704 m. Ispanai bandė atsikovoti, net Didžiąją Apgultį organizavo 1779-1783 metais, bet britų nuo kalno nukrapštyti nepavyko ir jie sėdi čia iki dabar.

Sėdi ant kalno ne vien britai - yra čia ir beždžionių, mudu su Barliu jas malpomis vadinam. Malpų žiūrėti išsiruošėm kitą dieną po atvykimo į Alcaidesa. Nupėdinom per sienos postą į Gibraltarą, ten iki keltuvo į kalną, kur įdėmiai apžiūrėjom lentelę No Pets Allowed, Sorry. Apsisukom ant kulno ir nuėjom link Mediterranean Route, atseit, pėsti į kalną pas malpas lipsim, nes mums lengvų kelių ir nereikia. Aha, tas Mediterranean, kuris virš Europa Point ir pietiniu-rytiniu kalno šlaitu... Laimė, visai atsitiktinai buvau gerus trekinius Da North Face sportbačius apsiavęs, nors paprastai čia Viduržemiuos su Tevas vaikštau. Be rimtų batų net nemėginkit Mediterranean Route kilti - trauma kiek fizinė, tiek moralinė bus garantuota, sakau kaip šiek tiek kalnais vaikščiojęs... Aha, ir vandens po didelį bambalį pasiimkite, nes mažo buteliuko, su kuriuo esat turistauti įpratę - neužteks. Mudu pritrūkom, tai kalno viršūnėje vienoje iš statybininkų aikštelių teko pro aptvarą vidun lįsti, nes ten stovėjo bakas su kraneliu, matyt, darbininkams rankas mazgoti skirtas. Barlį pagirdžiau, kailinius jam suvilgiau, nes jau keipti nuo saulės buvo pradėjęs, dar atsargai tą mūsų mažą buteliuką užpyliau, o pats šiaip taip ištempiau iki kavinaitės ties įėjimu į urvus, kur nesitraukdamas nuo baro du buteliukus beprotiškai brangaus ir šalto alaus turėjau susikratyti, kad iš beždžionių planetos kosmoso į realybę grįžti.

Radom tądien malpas, bent keturiose kalno vietose jas sutikom. Normalios makakos, laukiniai gyvuliukai. Labai jos pyko, kad ne vienas, o su šunimi atėjau. Patinai piktai uksėjo, o viena įžūlesnė torpeda zeko veidu bandė ant Barlio šokti, bet nubaidžiau. Ne Barlį, malpą nubaidžiau. Barlis ir taip kalnais prisikarstęs ir paslikas, ir malpoms visai abejingas buvo.

Grįžom žemyn, žinoma, dėl pramogos - irgi pėsčiomis. Jau trys dienos kojos vis dar maudžia, o Barlis sukasi ir nenori į kalno pusę net žiūrėt. Tiesą pasakius, manęs į kalną irgi nebetraukia, tai vis kokių laivo darbų prasimanau, kad netyčia sublūdęs vėl ten neužlipčiau.
Tačiau įgulos moralė tvirta, palaikoma fakto, kad Gibraltare litras (!!!) Habana Club Añejo Especial vos 6 vietiniai pinigai kainuoja. Ir džiugu, kad dabar jau visi vaikai į mokyklą, jūs į darbą - o man dar visą mėnesį plaukiot...

Labai daug gražių vaizdų ir reginių - gamtoje ir mieste - pavyko išsaugoti, bet kad čia juos sukelti - teks į vietą su wifi atplaukti. Tai gal kada nors.

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Karšta Barselonoj dieną iki 32-jų naktį 25 temstant tiesiai nuo lėktuvo traukinio atvykstu į laivą vandens geriamo nėr dujų nėr laivas nelabai svetingai pasitinka džiugu kad sulaukė be kitokių siurprizų nes audrų su rimtais škvalais čia bent pora ritosi kol Lietuvoj buvau vakarienei duonos iš naftos kriaukšlis vandeniu užgertas ir į šiaudus vartytis iki švintant per karšta miegoti mėnesį vėsioj Lietuvoj lietum išlydėjusioj bet nieko per pora naktų aklimatizacija įvyks nu gerai gal per tris bus gerai apsipratus tokia šiluma dar kaulų nelaužo bet netrukdytų jei El Masnou bažnyčia varpais vos ne 0500 kas pusvalandį neplaktų koks čia miegas nei buvo nei nebuvo ir uodai čia pikti maži ir greiti gerai kad įkandimas tik kokias penkias minutes jaučiasi ir pamiršti bet vyrams juk niekada neskauda jiems tik niežti tai viskas OK keliuosi jungtis šlango prie kranto čiaupo švintant laivą mazgoti kai švarus net nuotaika geresnė būna spoksau į raudonas Afrikos dulkes srove bėgančias o galva dūzgia kaip viską suspėti iki įgulai Valentinui su pačia atskrendant bent Sants stotyje juos pasitikt reikia nes iš aerouosto tik vieni bėgiai iki ten paklyst neįmanoma ir maisto reikia nubėgt parnešti nes svečiai juk paskambink man Valentinai kai nusileisit telefonu iki aerouosto stoties pravesiu aha ten nesudėtingai viskas ką gali nevažiuot aš jau atvaziavau Sants susimatysim kartu į laivą grįšim o kol kas papietauju Libano virtuvės restorane Tagine Liban superinis patiekalas gerai paėjo šalia alaus bokaliuko arba aš karšto maisto pasiilgęs nes visą pirmą pusdienį šuniui laive rojų kūriau rytoj turi kurjeris iš Sevilijos atvežti rūpi man ta jo kelionė per naktį veisėjas sakė nieko ėst nedavė kad keliauti lengviau jam būtų galas žino kaip ten bus gali lengva nebūti kai tau keturi mėnesiai ir gyvenime nesi iš namų kojų išnešęs nei mašina važiavęs nereikia įsipergyventi dėl to ko negali pakeisti jei ką šiandien miestelyje susipažinau su veterinaru kuklus toks sako English a little bit nors kalba švariausiai tikra retenybė šituos kraštuos tai pasišnekučiavom ilgiau ir atsisveikinant sakė būtinai ateit jei kokios problemos ir patarė prirodė nupasakojo kur geriausią PetŠopą mieste rasti kur visko tikrai turi ko man reikia ir konteinerio kelionei lėktuvais po dviejų mėnesių dirželių žaislų pavadėlių guolio ir ypač maisto tokio pat kuriuo iki šiol buvo mano gyvulys kilmingas kalės vaikas maitintas Perro de Agua Espanõl darbinė veislė jie kantrūs viskas bus gerai susimatysim rytoj reikia tikėti o gaurai jiems patys į dredus sukasi veliasi šukuot negalima pagal standartą gerai atrodo tai šuns vardas ir bus BobMarley va čia jo tėtuko foto superiniai šunys tiems kas supranta ir prie gyvenimo laive lengviau prisitaiko nardyt mėgsta valtis tampyt ne veltui žvejai juos nuo seno kartu į jūrą plukdydavo

Rambloj kaip visada balaganas bet man reikia iki Port Vel nupėdinti labai reikia nes man negalima Barselonoj būnant Port Vel neaplankyti minioje vis akys užkliūna už šariato šeimų matau kaip jiems nemalonu kad į juos visi spokso ypač vaikams ir aišku jie žino ką visi aplinkiniai galvoja vis nusuku akis šalin gerai šiandien jokių ka-boom sutarkim būk žmogus nes šiandien antradienis pakentėk gerai ir dar pats save sugėdinu raminkis kvaily tu perdedi juk tik paprasti žmonės juk matosi su šeima išėjo pasivaikščioti miestą pamatyti bet kad žmogus žinotum kur sekantis tylus ožkapisis pas nekaltas mergas kuo garsiau susiruoš galėtum ir pats ten nebūti ir kitiems pasakyti bet kad jau laikas man į metro ir kojos pačios paspaudžia greiciau pro Ramblos turgų praeiti nes jei visoj promenadoj pilna tai čia visai tiršta jau kad achbar neduokdie tai tikrai būtent čia tas jų derlius ir taikinys turistai kol gali gyvenimu džiaugias kaip dzikai Barselonos to nuostabaus miesto-gyvulio kūną opuotą apspitę čepsi aš irgi dziaugiuosi su svečiais susitikęs kartu pakeliausim pavakarojam laive ir vėl pakristi abejotinam miegui nes nuo trečios nakties paprastai tegaliu sakyti kad jau pripratau ar nuovargis ima savo Pietūs nieko nepadarysi ir kaip šianakt gera būtų susapnuot Lofotenų salas nes niekada ten nebuvau bet būtinai nuplauksiu kaip Kernagio santechnikas keistuolis kuris į Jamaiką nori

Labas visiems likusiems, spėju, trims-keturiems šio blogo skaitytojams. Juokas, žinoma, bet tai būtų Fair Enough. Nebuvo ką man, mėnesiui įstrigusiam krante, rašyti - ilgai nebuvo ką jums čia ir skaityti. Mėnuo gyvenant žemėje liesą įkvėpimo kūnelį įspraudė mūzoms į minkštą, patogų glėbį ir užmigdė užliūliavo kaip kokį liūlį lietuviškai šaltos vasaros miegu.

O laivas manęs kantriai laukia El Masnou miestelyje, Barcelona priemiesčiuose.
Aš pats - kaip tas tikras, normalus statistinis lietuvis savo laimės kalvis vykstu į darbą 8.00-17.00, stoju kaip koks Tom Waits už mulo ryte ir ariu:

Ardamas viena ausim vis girdžiu kas vyksta apilnk - ir man tai nepatinka.
Vos ne kas dieną - po naujieną, ir jos visos man visai, visai nepatinka. Brexit ir svaro kursas, nes į ten daug eksportuojam. NATO viena ranka bombonkių po kapšelį Baltijai duoda, o užsimovęs suktai pailgą Kerio veidą, staiga nubėga Kremliui letenos spausti ir dėl judesių pasiaiškint... Ukraina įšaldyta ir pakabinta - vis dar. Ekspertai sako - Baltija, kaip sekanti įdomybių zona. Sirija. Nica. Turkija. Vokietija. Bet Refugees vis dar Welcome nors tu ką, nes jiem pagalba labiau reikalinga, nei vietiniams Europos bėdžiams, kurių per vėl artėjantį naują ekonominio Global Shit ciklą tik dar labiau padaugės.

Kas blogai su manimi, kad savo laive vidury jūros jaučiuosi saugiau, nei kranto gyvenime? Manau, tai krantai eina iš proto.

Ramų uostą žiemai matau Portugalijos Atlanto pakrantėje, Marina da Povoa. Geros paslaugų kainos, ką jau ten geros - po Italijos jos man atrodo pasakiškos... Paliekant laivą vandeny ten ramybės tikėtis nereikia, bet BILLABONG bus iškeltas ant kranto, švariai nuplautas ir saugiai pastatytas aikštelėje laukti kito sezono, per visus Atlanto štormus. Gal pavyks bent kelias laisvas dienas Porto pasidaryti, gero Tawny atragauti - būtų super.

Sezono pabaigos planai pasikeitė, nes nuo Gibraltaro mūsų BILLABONG nosį suks ne link Kanarų, o link Lietuvos, kur per pora sezonų neskubėdami gal ir atplauksim. Šio sezono iššūkis - rugsėjo pabaigos atkarpa nuo Sagres iki Porto, su Portuguese Trades beveik į dūdą. Gal su sustojimu Lisabonoj, gal non-stop - atšokant toliau nuo kranto ir po to kairiu halsu tiesiai iki Povoa da Varzim šalia Porto. O gal kitą bazę žiemai teks surasti... Rugsėjo orai tikrai padiktuos ką mums daryti.

Dviejų sezonų Viduržemy man jau gana. Šilta čia, gražu, patogu - tačiau nebedžiugina. Beveik viskas, ką norėjom Viduržemiuose pamatyti ir nuveikti - jau įvykdėm. Per daug nuturistintos pakrantės čia, komercijos nesužeistų vietų per mažai belikę - reikia mums trauktis į Atlantą ir bandyti ten paprasčiau, bet ne prasčiau gyvenančių miestelių autentikos ieškotis.

Dar nežinau, ką ten surasim, ir tai gerai. Išskrendu Rugpjūčio 1 .

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Atplaukęs ir prisirišęs svečiam uoste, buriuotojas dažniausiai užsimano alaus ir interneto. Įsijungi telefoną arba planšetę ir matai, kad WiFi čia yra, bet užrakintas. Nieko nepadarysi, teks eiti uosto kapitonui prisiduoti, užsimokėti už jachtos stovėjimą marinoje, tuo pačiu ir interneto raktą gausi. Ir WC, dušo kodinės spynos kortelę duos, dažniausiai ir miesto žemėlapį, ir artimiausias prognozes gausi... bet pinigai į priekį.

Nereiktų to WiFi rakto, tai ramiausiai lauktum sau, kol harbourmasteris arba jo bojus atkiaušins iki tavo laivo ir pinigų pats paprašys. Nes visi žino, kas čia klientas ir kas čia visai ne karalius.

Ir žymiai dažniau, negu rečiau - bet atsitinka taip, kad iš locijos tu žinai, kad čia WiFi turi būti, arba net tą WiFi slaptažodį jau turi, tačiau ryšio nėra, nes tavo jachta per toli nuo uosto kontoros stovi.

Keikia tada buriuotojas net išsijuosęs šeimininkus, kad normalaus ryšio jie neturi, o galiausiai pasiima savo elektroninius ir laptopinius žaislus ir keliauja į krantą WiFi laimės ieškoti. Tas piktasis buriuotojas, žingsniuojantis uosto pontonu, žino, kad lazda, o tuo labiau virvė, turi du galus. Tačiau jis net nenutuokia, arba nesusimąsto, kad WiFi ryšys irgi turi du galus. WiFi - tai prietaisų dialogas, o ne rėkimas į vieną pusę. Neužtenka vien įplaukti į tą mistišką įsivaizduojamą bevielio interneto debesį, kad turėtum WiFi ryšį. Jį, tą interneto debesį, transliuoja antena nuo kranto, dažniausiai nuo harbourmasterio kontoros. Mūsų kišeninis telefonas, arba planšetė ir laptopas taip pat turi anteną, per kurią kaip koks radijo siūstuvas bando kalbėtis su ryšį transliuojančia kranto stotimi. Telefono antena dažniausiai yra per silpna, kad nuo kranto stoties toliau prišvartuotoj jachtoj užtikrinti "vaifajų", nors pati jachta randasi kranto antenos garantuoto veikimo zonoje. Taip kad, problema yra musysiaaa. Nėra ko ridenti ant uosto, jei pas patį ta iPimpačka per maža... Nejauku man be "chaliavno" interneto, tai teks kažkokio techninio sprendimo paieškoti.

Pirmiausia padariau vojažą per Klaipėdos elektronikos prekių parduotuves. Kokį WiFi sprendimą turit kateristams, visokiems kemperiams ir jachtsmenams? Visi kaip susitarę kiša sprindžiuko dydžio kambarines antenas, arba kryptines kaip stipresnes, ir maršrutizatorius. Atseit, kateristai tokias perka ir vargo nemato. Nori ryšio, tai pastatai kažkur ant denio, ar tarpdury, nutaikai į uosto kapitono trobą - ir turi "chaliavną" ryšį net keliems įrenginiams vienu metu. Viskas tvarkoj, kai tu visąlaik uoste stovi, gal tada tokios įrangos ir užtenka. O ką, jeigu kaip mes planuojam - po viduržemius bastytis, dažniau inkaruotėse, nei marinose apsistojant? Kai atstumas iki WiFi turinčių kranto kavinių, viešbučių ir parduotuvių kilometras, o tai ir daugiau? Ir kai jachta, kabliu į dugną isikabinus, vis pasisuka, žiūrint iš kur vėjas papūstų? A, tada tai jau taip, sako man pardavėjai, kryptinės antenos išvis kaip varijantas atpuola, o tos mūsų kambarinės omnidirekcinės, to biš daugiakryptės sprindžio didumo - kažin, ar jums tinka... Sandarumas, atsparumas drėgmei nekažką...

Aš pasigūglinęs, tai toliau vaidinu kietą: tai gal, sakau, turit lauko anteną, su pritvirtinamu tiesiogiai prie antenos stiprintuvu su radijo įrenginiu, užmaitinimas tiesiai nuo 12V laivo áliaktros per Power Over Ethernet laidą? Tada tą jūsų maršrutizatorių montavimui jachtos viduje nupirkčiau, bevielio ryšio paskleidimui... Siūlau jiems dylą.
Iš trijų šitaip tardytų bernužėlių Klaipėdos specializuotose parduotuvėse nei vienas nebuvo net girdėjęs apie Ubiquiti Bullet antenos busterį, ar pats čiupinėjęs tą lauko anteną. Blinkt-blinkt akelėm vadybininkai diplomuoti pardavimų. Du iš trijų iškart kėlė letenas į viršų, atseit nežinom neturim, eik iš čia. Vienas paprašė, kag gūglėj parodyčiau, apie ką čia sapalioju, užsiseivino adresą ir pažadėjo paskambint, kai pasitikrins už kiek man galėtų tą sprendimą sukomplektuot. Specialistas, turbūt, vis dar dirba, ieško, nes laukiu iki šiol...

Foto iš čia

Belaukdamas žinių, inernetuose prisižiūrėjau, kad pats populiariausias buriuotojų kruizerių tarpe WiFi sprendimas mane nuleistų ne mažiau, kaip Eur300,- jei pirkti Europoje. JAV galima rasti pigiau, bet ten įrangos konfigūracija lygtai kertasi su europiniu standartu, ar tai normomis - ir savo ryšiu gali trukdyti kitiems WiFi vartotojams, esantiems tavo antenos veikimo zonoje. Be to, amerikonai užsiprašė apie USD200 vien už transportą iš Kalifornijos į Klaipėdą. Sudėjus įrangos kainą ir pristatymą, gaunasi brangiau, nei perkant ES.

Ta įranga - tai standartinių gaminių rinkinukas, kurį galima susipirkti iš didmenininkų atskiromis dalimis ir gaunasi pigiau, nei perkant komplektą iš vienų gobšių rankų:

1 x Ubiquti Bullet 2HP - High power outdoor rated radio unit.
1 x 8dBi Antenna
1 x Ubiquiti Picostation - High Power waterproof radio unit.
1 x 15 Metre outdoor rated Cat5 cable
1 x 1 Metre outdoor rated Cat5 Cable
1 x .5 Metre outdoor Rated Cat5 Cable
1 x Power Injector Block

Tas Bullet 2HP - tai stiprintuvas/radijas, kuris neva tai atsparus oro sąlygoms ir prisukamas tiesiog prie antenos. Į Bullet ateina PoE laidas iš áliaktros ir signalo paskirstymo bloko. Tas blokas atrenka kuriomis laido gijomis ir į kur tiekti 12V srovę ir kuriuo laideliu tekinti duomenų srautą. Iš skirstytuvo kabelis jungiamas į maršrutizatorių, kuris tuos WiFi duomenis transliuoja jachtos viduje ir kokius 20-30 metrų atstumu apie laivą. Antena su Bullet signalą gauti ir siūsti gali ir kilometro ir dviejų atstumu, priklauso nuo kranto stoties stiprumo. Be abejo, didžioji dauguma šitaip pagaunamų WiFi kanalų bus koduoti. Nieko nepadarysi, kartais teks pripučiamu tūziku plaukti į krantą ir pasidairyti, kuriame bare užsisakyti bokalą alaus, kad gautum WiFi kodą. Toks atsiskaitymas už internetą savo laivo komforte, o ne ant suoliuko kažkur - man tinka... Net jei prireiks kokius tris bokalus išlenkti.

Beje, Bullet deklaruojamas atsparumas orams - toks nelabai patikimas. Specai pataria, kad protinga būtų naudoti šiek tiek hermetiko, kai prijungęs PoE kabelį, ateinantį į Bullet dugną, tvirtini dangtelį į vietą. Jeigu be hermetiko - yra tikimybė, kad sūraus vandens pateks į vidų, koroduos ištirps kontaktai ir elektronika, o kruizeris vėl bus labai piktas.

Anteną kelti kuo aukščiau, ieškoti vietos, kur kita laivo įranga jai nekels signalo interferencijos, t.y. neiškraipys signalo.

Kaip sakiau, komponentais pirkti iš didmenininko yra žymiai pigiau. Tokį pat komplektą, kurį aukščiau duotoje nuorodoje britai siūlo už 300 Anglijos rublių, papirkau iš lenkų už Eur200 su visu transportu ir lenkų PVM. Ir dar su šiek tiek stipresne 10 dBi antena...

Žaislai jau važiuoja, UPS trakingas siūlo pristatymą šiandien. Kai atvyks, reiks kažkaip sistemą konfigūruoti, kad atskiri komponentai ir kompiuteris pamatytų vienas kitą - dar nežinau kaip, bet juk buriuotojas privalo būt sumanus.
Jeigu viskas veiks tvarkingai, galėsiu išduoti kur ir kaip pirkti, kaip montuoti ir programuoti - jei toks keliaujantis WiFi kam nors dar bus aktualu.

Okay, tai sakai, nori ištrūkt iš kasdienybės ir nutrūkt nuo grandinės? Pavaryt ant Apokalipsės žirgų? Tikrai sakai, jokios bobos su arkliais nepažįsti? Na, ne taip jau ir svarbu... Vienžo, nori valdyti pasaulį?
Tikriausiai jau žinai, ką pasakysiu - turėsi išeiti burine jachta į jūrą. Pasaulis susitrauks iki laivo kraštų, ir tu jį valdysi.
Patetiška, ar ne - bet juokas juokais, o šiuo metu daug kas imame dėliotis artėjančio sezono keliones po burėm.
Pasidėliosim, ir neužilgo jau plauksim.

Neatsargus pažadas gali virsti tuo, ką čia netrukus paskaitysit. Anądien gana šviežias buriuotojas Stepas turėjo neatsargumo kažkurio įrašo komentuose paklausti - o ką daryti žmogui, kuris lyg ir turi pradines buriuotojo "teises" išsilaikęs, lyg ir savo kiemo kūdroj jau prasiplaukęs, bet kad jūra su horizontais šaukia, o vienam ten išplaukt baisokoka... Lengva ranka aš Stepui atrašiau, mol pažadu, kad ilgais žiemos vakarais į klausimą bus atsakyta. Va šitaip Stepas ir užvedė tiesiai ant rifų, t.y. ant minčių ir atminimų, o kaipgi man pačiam taip ėmė ir nutiko, kad nei iš šio, nei iš to kiti žmonės ėmė manęs tokių keistų patarimų klausti. Ką aš su savo gyvenimu dariau ne taip? O gal dariau taip? Ir kodėl ta žiema taip ilgai neateina? Ar turiu ką atsakyti Stepui, kad jis galėtų buriuoti daugiau ir užvaldyti pasaulį?

Apie buriavimą kažką ypatingo pasakyti kažin, ar aš sugebėsiu. Užtat, gerbiamas Stepai - apie pasaulio užvaldymą kreipėtės tiksliai tuo adresu...
Vienok, juokai čia ir baigiasi, taip kad nuo šitos eilutės būsime žiauriai rimti.

Yra dvi sistemos, tarpusavy glaudžiai susiję. Pirmoji - tai tu. Tavo asmenybė, patirtis ir pasaulėžiūra su tais marškiniais, kurie arčiau kūno - tos tavo patirties, auklėjimo ir išsilavinimo suformuota. Tai esi tu. Arba aš. Ir kartais reiks už save pakovoti, net jeigu tenori išplaukti į jūrą. Nes tavo sistema, t.y. tu arba aš - veikiame išoriniame Pasaulyje, kuris yra antroji sistema. Ji yra be galo didelė, nuolat besikeičianti, ne visada draugiška, daugialypė ir marga, todėl jos visos per tau skirtą ribotą laiką pažinti nelemta. Nes ji yra visas Pasaulis. Bet stengtis verta. Pažinti ir išmokti naviguoti savo pasaulyje gali dalimis. Tos dalys - tai aplinka, tai šeima, darbas, laisvas laikas ir dar nepažinti dalykai. Visose paminėtose tos didelės sistemos srityse - visur savi COLREGS'ai, locijos, jūrlapiai ir papročiai... Pas tave II eilė, juk žinai, apie ką aš kalbu. Bet jeigu taip nutiko, kad pasirinkai buriavimą - tavo išorinėje sistemoje painiai susivijo tavo asmeniniai laisvas laikas ir nepažinti dalykai. Jie abu tave laikas nuo laiko gerokai nustebins, kartais nuplėš nuo šeimos ir - geroji naujiena - nuo darbo taip pat. Patikėk, tu nenori, kad tavo nepažinti dalykai susiplaktų su šeima, arba darbu. Laisvalaikis - pats tas.

Mane kažkada jie nuplėšė ir nei sekundei to nesigailėjau, tikrai niekada... Nes ta pirmoji mano sistema - t.y. aš, niekada tiesioj linijoj nuo šeimos iki darbo nemokėjo gyventi, visąlaik į trikampį įsimušdavau kažkaip instinktyviai. Manau, tai savisaugos instinktas - nes mačiau žmonių, kurie tiesėje darbas- namai save ir nužudė, visi anksčiau laiko. Mano trečiais taškais buvo pradžioj kaip kiekvienam statistiniam litvancui - krepšinis, po to regbis, žvejyba, parašiutizmas, šiandien - buriavimas ir tinklinis. Kas bus vėliau ir dar vėliau - aš nežinau, bet jeigu tai bus Bingo, ar durnius, su chebra lošiamas senelių namuose - ir tebūnie, kad tik tai nebūtų vienintelis taškas mano gyvenimo geometrijoj. Kad tik sveikata tuo laiku man tai leistų.

Tai va, Stepai - yra Pasaulis ir pasaulis. Pasaulis - tai kur tu naviguoji pagal savo supratimą, ir jei pasiseka - randi patogų uostą, jeigu žinai, kas tai yra. O pasaulis - čia jau iš mažosios raidės - tai jachta, kuri ten, kur krantų nesimato. Išplaukdamas į jūrą, tu sumažini Pasaulį, jis tampa pasauliu. Ten yra jūra, įgula, laivas ir visa tai, ką gamta ant tavęs gali numesti ir tu - škiperis, su savo sistema, kuri arčiau kūno. Visa kita lieka krante, jei telefoną nepamirši išjungti. Mažesnis pasaulis - lengviau naviguoti, iš čia ir tas jausmas, kad tu jį valdai. Jeigu sakiau kažkur aukščiau, kad išmoksi Pasaulį valdyti - turbūt aš suklydau, nes nė velnio tu nevaldysi. Laivą valdysi (kiek jis duosis valdomas), įgulą, jei sugebėsi - bet jūros - tikrai ne. O kad ją gerbti išmoktum - reikia plaukti dažniau. Internetuose to neišmoksi. Tiek žinių apie pasaulio užvaldymą per buriavimą. Visą abrakadabrą apibendrinant - plaukti reikia. Didysis Mao buvo teisus.

Jei savo laivo kol kas neturi - teks plaukti kitais laivais. Tam reikės bendravimo ir pažinčių su kitais žmonėmis - su tais, kurie turi laivus. Geroji naujiena - tai kad tie, kurie turi laivus, gana lengvai pasiduoda prakalbinami nuo tiltelio. Taip nuo tiltelio uoste esu prakalbintas lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Visais atvejais kalbintojams baigėsi gerai, ypač jeigu jie turėjo alaus. Kalbintojui pasibaigtų dar geriau, jeigu prie manęs prieitų, kai remontuoju laivą, jį plaunu, dažau, šveičiu, blizginu, poliruoju... Tačiau tuo metu tie visi plaukti norintys prie manęs neina, bet, tikriausiai, tai mano problema.

Stepai, jeigu jūra šaukia, tau iš Kauno ar Vilniaus teks kartais atvažiuoti prie jūros. Žinok, teks, nes reikia. Nėra tos centrinės valdybos, kuri tavo buriavimu pasirūpins, nuo sofos nukels ir ant laivo jūroj padės. Jei mėgsti spontaniškus procesus - geriausia būtų uostelyje atsirasti trečiadieniais, prieš 1800. Ten rasi bent kelias jachtas, besirengiančias startuoti PaPa regatoj. PaPa paskyroje Facebook'e prieš pora dienų pamatysi, koks veiksmas yra projektuojamas, kokie laivai ruošiasi plaukti. Iš anksto registruojasi mažai, bet realiai į startą atplaukia žymiai daugiau. Ne, vien internetu pasisiūlyti ir pasiprašyti neužteks, reikia uostely pasirodyt gyvai. Jei nuspręstum turėti ne alaus, o vyno - turėk baltą, nes jachtoj vynas visada praverčia, o nuo balto nelieka dėmių. Duodu devynias menkes iš dešimties galimų, kad kai tokiam kontekste pasakysi kas esi ir kad nori stropiai padirbėti šotais - tave priims ne tik regatai, bet ir į BBQ anos pusės jachtklube, ar prie bendro stalo uostelio restorane.
Va, ten ir pasirodys, kaip esi sumoderuotas bendravimui, pažinčių mezgimui ir savo paties galimybių buriavime plėtrai. Nors tą vakarą virves būsi tampęs tik Kuršmarėse - susipažinsi su žmonėmis, kurie eina į jūrą. Jie plaukia ir keliauja patys, jie ieško žmonių, kas su jais plauks, jie plukdo savo ir kitų žmonių pirktus laivus iš viso Pasaulio, jie tau pasakys kas ir kada. Tada bus kelionės, regatos, pramogos ir, kai nepagydomai šiuo procesu susirgsi - nuosavas laivas ir jau tavo pasaulis. Tada jį ir valdysi. Arba atrodys, kad valdai.

Trečiadieniais vakare atvažiuoti iš kitur gali būti sudėtinga. Sakai, savaitgalis tau tiktų labiau. Tačiau trečiadienių regatos - visiškas ekspromtas, todėl pažintys mezgasi lengvai. Tuo tarpu savaitgalį uostelyje ekspromtinės laimės gali ir nerasti - visi škiperiai savaitgalius planuoja iš anksto, dažnai su nakvyne. Jei nesi bičiulis, draugas, giminė ir artimasis, bent jau pažįstamas - matyt, kad į laivą pakviestas nebūsi.

Dar verta Vilniuje po baltu tiltu į Bitlo buriavojimus nueiti, galima lbs.lt vėliavos jūrinių ir ne tik regatų tvarkaraštį pažiūrėti ir jame per kiekvieno renginio organizatorius sudalyvauti, į klubinės klasės laivus dažnai įsodinami tokie norintys plaukti... Galima prie Minija.com klubo pasistengti pritapti, ypač kai jie pavasarį talką organizuos. Nepamiršk ir ostmarina.info - ten bus jachtos Lietuva komanda, su daug darbo prie laivo ir gerom kelionėm. Visur rasi labai daug jūrų suplaukusius žmones. Prieisi ir pakalbėsi, kad į jūrą nori, šiaip jau plaukęs esi, bet kad jūrmylių va šitaip reikia... ir nieko blogo tau nenutiks. Vienžo - nelik ant sofos, įsijunk į procesą, ieškok gyvų žmonių.

Šauk raketą, jei vis dar neatsakiau į tavo klausimą, Stepai.

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .

Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.

Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).

Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.

Šeima į uostą atvyksta apie 1300 val., papietausim kartu, ir jau plauksim. Vėjas, kaip ir laukta, nors su pavėlavimu - sukasi pūsti iš Vakarų / Pietvakarių, kas leis visai padoriai judėti Gotlando link. Klausau racijos 9-to kanalo nuo pat ryto - uosto eismo tarnyba laikas nuo laiko informuoja locmanus apie sąlygas už uosto vartų. Jūra po praūžusio štormo lyginasi, diena išaušo giedra, vėjas visai gaivus, slėgis kyla - sąlygos mūsų plaukimui bus puikios.

Pietaujame uoste - restorane "Ryžių Malūnas" akcijinės picos, ir bekramsnodamas prisimenu, kad visai pamiršau vakar sudeginto dyzelino atsargas prieš išplaukiant papildyti. Įsimetu puspilnį kanistrą į Lolitos auto bagažinę; reikia greitai per 15 min. apsisukti, nes iš uostelio išplaukti turime 1500 val. tilto atidarymu. Staigiai trukteliu atbulas iš vietos, ir turime pirmąją šiandienos atrakciją - kaip ir avarija, t.y. tarp posūkiui susukto rato ir priekinio sparno pasigaunu "P" ženklo stulpelį. Stulpas linksta, mašina ant jo pakimba, sparnas suglamžytas. Va, ir paskubėjau. Girdžiu ironiškus "bravo" ir aplodismentus nuo SCORPIO - tauta stebi savo didvyrius. Pasitikrinu, ar skardos važiuoti leidžia, ir šiaušiu į artimiausią degalinę. Grįžęs einu prisiduoti uosto budinčiam, kad uostą sulaužiau. "Tai, blemba, ne tu pirmas" - sako tas, ir žygiuojam ženklo stulpo tiesinti. Dviese šiaip taip jį atlenkiam, nors lieka jis toks truputį pakrypęs; budėtojas eina tilto atidaryti - skubu į laivą, nes jau išplaukiam.

Nutolę nuo uosto, jūroje randam pratybas - gelbėjimo laivas ŠAKIAI ir malūnsparnis niekaip kažkokio žmogelio, kadaruojančio ant virvės, nepasidalina. Tai nuleidžia jį iš malūnsparnio ant laivo, tai vėl pasikelia, ratą virš jūros apsuka, ir vėl tą nelaimėlį ŠAKIAMS priduoda...

Lolita, po vakarykščio jūrligės seanso, šiandien jau šviežio imbiero iš ankstaus ryto pasikramčius, jaučiasi lyg ir geriau, nors didelio noro ruošti vakarienę nerodo. Nieko tokio - vis trukteliu iš bambalio alaus, užkandu kumpiu, ir rimtesnės vakarienės man nebereikia.

Saulė pasislėpė už horizonto, lėtai temsta jau. Autopilotas šiandien noriai vairuoja, automatinė perspėjimo sistema AIS'as mus nuo kitų laivų saugo, Lolita su Jonu miega kajutėje... Jaukiai apsikamšau pagalvėmis, pakritęs ant suolo kokpite, akimis surandu danguje ryškesnę žvaigždę, ir įsidėmiu jos padėtį jachtos borto atžvilgiu. Imu snūduriuoti, kas kelios minutės vis prabusdamas, pasitikrinu bures, ir kur ta mano žvaigždė "ant borto" - ir net į kompasą, ar GPS žiūrėti nereikia - aišku, kad SCORPIO reikiamą kursą laiko, mus link švedų kranto veža.

Vienintelis laivas, kurį naktį sutikom - vienas didesnių pasaulyje burlaivių - SEDOV. Plaukė gana toli nuo laivybos kelių - gal jam gėda buvo, kad be burių plaukė, vien varikliu? Iš toli jį mačiau, bet naktį net be burių vidury jūros jis atrodė didingai.

Taip ir prasivartaliojau, pusiau snūduriuodamas, visą naktį. Apie 1200 val. dienos priartėjame prie aktyvios laivybos juostų su daug laivų. Kertame jas stamenai, t.y. trumpiausiu atstumu, nes laivų judesio aplinkui daug. Čia ypač dažnai AIS'o sirena įsijungia, perspėdama apie besikertančius SCORPIO ir didelių laivų kursus. Netrukus jau esame prie Hoburg rago - piečiausiai esančio Gotlando taško, su dideliu švyturiu ant stataus skardžio krašto.

Užlendame už Gotlando salos, vėjas jau pučia į SCORPIO bortą, ir ima vis stiprėti. Nuo švedų kranto link mūsų sparčiai juda ryškus debesų frontas, banga ima didėti. Sėdu prie jūrlapio, ir skaičiuoju, svarstau, ar slėptis nuo artėjančio štormo artimiausiame Burgsvik uostelyje, kurį ką tik praplaukėme, ar bandyti Visbio uostą pasiekti. Iki Visbio dar plaukti apie 8 valandas, ir perspektyva į nepažįstamą uostą užeidinėti tamsoje padeda apsispręsti - nakvynei stosime Burgsvike.

Maždaug po valandos, iš paskos švedų jachtai O'Emilia, švartuojamės Burgsvik uostelyje, prie košmariškos didžiulėmis padangomis nukarstytos krantinės. Kad atplauki paskutinis - durniausią vietą švartuotis ir gauni...

Čia visą eismą reguliuoja aktyvus liesokas jaunatviškai atrodantis seneliokas raudonais šortais ir žila galva. Iš to, kaip priima mano virves švartuojantis, kaip vikriai riša jas prie krantinės kilpų - man aišku, kad jis pats yra buriuotojas. Klausiu, kur čia uosto kaiptonas - sako, aš kapitonas. OK, sakau, tada Hello - ką tik iš anos pusės persimetėm, esu pavargęs, dabar noriu prie uosto elektros prisijungti, už laivo stovėjimą susimokėti, po to į dušą, ir kuo greičiau į šiaudus miegučio įsirausti. No problem,- sako,- va, tik šitą vokiečių jachtą peršvartuosiu prie ramesnės krantinės, ir tuoj elektros spintą su jungikliais atrakinsiu. Padedu jam tą vokiečio jachtą išilgai krantinės pertempti, ir klausiu, kodėl jis tai daro, juk stovi tas vokietis ramiausiai, kam jį čia tąsom... Kapitonas paaiškina, kad netrukus užslinkęs ciklonas stiprų vėją iš Rytų įjungs, ir šitam betoniniam maiše bjauri stovinti banga tą vokietį į krantinę daužyti pradės. Ir tas stiprus vėjas dar tris paras siautės. Nieko tokio man tas vėjas,- sakau jam,- rytoj, Gotlando krantu prisidengdamas, vistiek visai smagiai į Visbį nuplauksiu, o dabar einam į tavo kontorą, pinigėlį tau už vieną parą nakvynės duosiu. Uff, sako jis, forget Visby, ten dabar VISBYBRYGGAN - "Visbio savaitė" vyksta, visas uostas Stokholmo jaunimo kateriais užkimštas; garantija, kad tu niekur prisirišti ten vietos negausi. O net vietą gavęs, girto baubimo galėsi visą naktį klausytis, nes tas auksinis jaunimėlis tikrai ne ramybės ieškoti ten kasmet tuo pat laiku suplaukia. Atsirakina jis uosto biurą, suranda elektros spintos raktą, ir nutiesiam švediškos elektros jungtį į Scorpio. Susimoku jam eurais už uostą, atsirakina jis uostelio kasos dėžutę, grąžos gaunu kronomis, iškeičia jis man monetų dušo automatui, ir nubėga kitus laivus reguliuoti. Dar matau, kaip jis su visais bendrauja, reikalą išmanydamas uostelio ūkį tvarko, artėjančiam štormui pasiruošti visiems padeda; ir visur jis suspėja, ir kiekvienam svečiui malonų žodį suranda...

Staiga pabundu nuo keisto negirdėto trenksmo, lyg laivas į kažką atsitrenkęs būtų. Kol lipau iš gulto, prisivaideno, kad dar jūroje esam, buvau įsitikinęs ir išgąsčio pilnas, kad plaukdami į kažką trenkėmės. Kol į jachtos tarpdurį atsistojau, į realybę grįžau, ir iš kart pamačiau kažkokią susivėlusią bobą, su ilgiausia kartimi vėl į mano jachtą belsti susiruošusią.
Vatafak čia manai daranti! - rėkiu jai,- Ko nori?
Ta susiraukus kūtvėla man klykia, kad už uostą mokėti reikia.
Kapitonui sumokėjau, - atkertu. Na, jau kaip reikiant pyktis man kyla. Man ji tokia gerokai išgėrusi atrodo, ir pamanyk, į laivą su pagaliu baladoti! Pabandyk taip Klaipėdoj - kaip mat tuo pačiu pagaliu per galvą gausi. Net vardo niekas neklaustų! Kiekvienas jachtininkas geriau savo nuosavą kuprą po tokiu pagaliu pakištų, bet neleistų šitaip laivo gelkouto skaldyti.

Kokiam dar kapitonui, - jau rėkia ji, - aš čia kapitonas!
F#&k Off - sakau jai,- Kapitonas va toj troboj sėdi - atsivesk jį, tada ir kalbėsim! Žilas senis toks, su raudonais šortais - iškart pažinsi. O dabar aš atgal miegot eisiu, ir jei tu vėl su ta savo lazda mano laivą paliesi - you are in trouble. I mean it!

Nežinau, kas jai labiau tiko iš to, ką pasakiau - ar kad senis žilas, ar kad šortai raudoni, ar kad trouble - bet iškart apsiramino, sako : A-aaa, šitas senis. OK, I see, dar pažiūrėsim...

Ji nurėplioja šalin, aš vėl į lovą susirangau, ir nesuprantu, kas čia ką tik įvyko, ir visas dar piktas, bet miegas netrunka nugalėti...

Pabundu vėl nuo trenksmo. Šį kartą tai rimta. Mus kala į krantinę. Naktis jau, ir kaip uosto kapitonas buvo sakęs, vėjas iš ŠiaurėsRytų pasisuko, nemenką bangą Burgsviko įlankoje supūtė. Blaško ir baladoja mus į krantinę kaip reikiant. Vos prisišvartavęs, tarp savo krancų ir krantinės padangų buvau tam skirtą lentą įspraudęs, kad krancai tarp padangų nesulįstų, ir jos laivo borto juoduliais neteptų. Dabar bangos SCORPIO kaip reikiant kilnoja, ta lenta vis į viršų iššoka, ir bortas tiesiai į kietas padangas kalti pradeda. Šokinėju iš kajutės kas 15 minučių, vis tą lentą atgal įsprausti, vis bandau švartavimo virves sureguliuoti taip, kad kuo mažiau laivas judėtų. Vėjas spaudžia laivą prie krantinės, kad tą sumautą lentą atgal įkišti, tenka švartlynius atleisti, iš visos sveikatos nuo kranto atsistumti, koja krancus į vietą suspardyti, ir vėl, ir vėl iš naujo... Iki ryto - Rock-N-Roll!!!

Tik saulei kylant prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Surišau visas likusias švartavimo virves į vieną ilgą, dar iki krantinės kampo nutempiau Klaipėdos Seniuose pirktą 50m ilgio virvę, kuria ketinau prie Archipelago akmenų rištis - ir laivo gervių pagalba atitempiau bei įtvirtinau SCORPIO nuo krantinės maždaug pusmetrio atstumu. Banga laivą kilnojo, bet į jokį betoną nebedaužė. Ir kodėl aš naktį to nesumaniau - bent pamiegoję normaliai būtume...

O dar paskui - ta vakarykštė furija vėl atėjo, ir jau kaip normalūs žmonės mudu pasikalbėjom. Pasirodo, tas vakarykštis uosto kapitonas iš tikro anksčiau ir buvo kapitonas - iki Alzheimeriu susirgo, ir turėjo pensijon išeiti. Ji dabar esanti teisėtas kapitonas, nes jos šeima koncesiją dėl uosto valdymo su Burgsviko valdžia pasirašė. Mano užmokestį už uostą ji rado ten, kur žilasis kapitonas ir buvo jį padėjęs.
Puikus ir malonus žmogus jis, jūreivis buvęs - sako, - Bet liga baisi, kasmet progresuoja, ir jam vis dažniau ryte sušviečia, kad į uostą darban reikia eiti. Mūsų šeimynos iki vėlyvos popietės čia nei vieno nebūna - tai jis dieną ir atidirba, kaip kadaise dirbdavo. Ir tu nepyk, kad užsipuoliau taip vakar...

Tą pat dieną, vakarop, tą žiląjį kapitoną vėl uoste sutikęs buvau. Jis jau buvo pamiršęs, kad vakar bendravom, ir mane kalbino nebe angliškai, o švediškai.

=Tęsinys bus=