A Travellerspoint blog

Entries about buriavimas

Apie tai, kaip poetiškai viskas susiję

large_2620474_original.jpg
Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Sunrise_on_sea.jpg

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Posted by gramas 04:20 Archived in Lithuania Tagged sunsets_and_sunrises sky boats buriavimas balsai_galvoje tautosaka jachta Comments (2)

Apie tai, kad Gotlandas - sala, kuri nesustojo. GOTLAND2011

GOTLAND 2011 - III dalis

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.
kelione_Scorpio_2011_237.jpg

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???
gotland_ship.png

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.
large_KingValdemarplundersVisby.jpg

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).
kogge_07.jpg
Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.
teuton.jpg

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.
kelione_Scorpio_2011_233.jpg

Posted by gramas 00:42 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė Comments (0)

Apie tai, kad gali pamiršt, kas esi. GOTLAND 2011

GOTLAND 2011 - II dalis

Šeima į uostą atvyksta apie 1300 val., papietausim kartu, ir jau plauksim. Vėjas, kaip ir laukta, nors su pavėlavimu - sukasi pūsti iš Vakarų / Pietvakarių, kas leis visai padoriai judėti Gotlando link. Klausau racijos 9-to kanalo nuo pat ryto - uosto eismo tarnyba laikas nuo laiko informuoja locmanus apie sąlygas už uosto vartų. Jūra po praūžusio štormo lyginasi, diena išaušo giedra, vėjas visai gaivus, slėgis kyla - sąlygos mūsų plaukimui bus puikios.

Pietaujame uoste - restorane "Ryžių Malūnas" akcijinės picos, ir bekramsnodamas prisimenu, kad visai pamiršau vakar sudeginto dyzelino atsargas prieš išplaukiant papildyti. Įsimetu puspilnį kanistrą į Lolitos auto bagažinę; reikia greitai per 15 min. apsisukti, nes iš uostelio išplaukti turime 1500 val. tilto atidarymu. Staigiai trukteliu atbulas iš vietos, ir turime pirmąją šiandienos atrakciją - kaip ir avarija, t.y. tarp posūkiui susukto rato ir priekinio sparno pasigaunu "P" ženklo stulpelį. Stulpas linksta, mašina ant jo pakimba, sparnas suglamžytas. Va, ir paskubėjau. Girdžiu ironiškus "bravo" ir aplodismentus nuo SCORPIO - tauta stebi savo didvyrius. Pasitikrinu, ar skardos važiuoti leidžia, ir šiaušiu į artimiausią degalinę. Grįžęs einu prisiduoti uosto budinčiam, kad uostą sulaužiau. "Tai, blemba, ne tu pirmas" - sako tas, ir žygiuojam ženklo stulpo tiesinti. Dviese šiaip taip jį atlenkiam, nors lieka jis toks truputį pakrypęs; budėtojas eina tilto atidaryti - skubu į laivą, nes jau išplaukiam.

Nutolę nuo uosto, jūroje randam pratybas - gelbėjimo laivas ŠAKIAI ir malūnsparnis niekaip kažkokio žmogelio, kadaruojančio ant virvės, nepasidalina. Tai nuleidžia jį iš malūnsparnio ant laivo, tai vėl pasikelia, ratą virš jūros apsuka, ir vėl tą nelaimėlį ŠAKIAMS priduoda...

kelione_Scorpio_2011_191.jpg

Lolita, po vakarykščio jūrligės seanso, šiandien jau šviežio imbiero iš ankstaus ryto pasikramčius, jaučiasi lyg ir geriau, nors didelio noro ruošti vakarienę nerodo. Nieko tokio - vis trukteliu iš bambalio alaus, užkandu kumpiu, ir rimtesnės vakarienės man nebereikia.

Saulė pasislėpė už horizonto, lėtai temsta jau. Autopilotas šiandien noriai vairuoja, automatinė perspėjimo sistema AIS'as mus nuo kitų laivų saugo, Lolita su Jonu miega kajutėje... Jaukiai apsikamšau pagalvėmis, pakritęs ant suolo kokpite, akimis surandu danguje ryškesnę žvaigždę, ir įsidėmiu jos padėtį jachtos borto atžvilgiu. Imu snūduriuoti, kas kelios minutės vis prabusdamas, pasitikrinu bures, ir kur ta mano žvaigždė "ant borto" - ir net į kompasą, ar GPS žiūrėti nereikia - aišku, kad SCORPIO reikiamą kursą laiko, mus link švedų kranto veža.

Vienintelis laivas, kurį naktį sutikom - vienas didesnių pasaulyje burlaivių - SEDOV. Plaukė gana toli nuo laivybos kelių - gal jam gėda buvo, kad be burių plaukė, vien varikliu? Iš toli jį mačiau, bet naktį net be burių vidury jūros jis atrodė didingai.
kelione_Scorpio_2011_202.jpg

Taip ir prasivartaliojau, pusiau snūduriuodamas, visą naktį. Apie 1200 val. dienos priartėjame prie aktyvios laivybos juostų su daug laivų. Kertame jas stamenai, t.y. trumpiausiu atstumu, nes laivų judesio aplinkui daug. Čia ypač dažnai AIS'o sirena įsijungia, perspėdama apie besikertančius SCORPIO ir didelių laivų kursus. Netrukus jau esame prie Hoburg rago - piečiausiai esančio Gotlando taško, su dideliu švyturiu ant stataus skardžio krašto.
kelione_Scorpio_2011_222.jpg

kelione_Scorpio_2011_223.jpg

Užlendame už Gotlando salos, vėjas jau pučia į SCORPIO bortą, ir ima vis stiprėti. Nuo švedų kranto link mūsų sparčiai juda ryškus debesų frontas, banga ima didėti. Sėdu prie jūrlapio, ir skaičiuoju, svarstau, ar slėptis nuo artėjančio štormo artimiausiame Burgsvik uostelyje, kurį ką tik praplaukėme, ar bandyti Visbio uostą pasiekti. Iki Visbio dar plaukti apie 8 valandas, ir perspektyva į nepažįstamą uostą užeidinėti tamsoje padeda apsispręsti - nakvynei stosime Burgsvike.

Maždaug po valandos, iš paskos švedų jachtai O'Emilia, švartuojamės Burgsvik uostelyje, prie košmariškos didžiulėmis padangomis nukarstytos krantinės. Kad atplauki paskutinis - durniausią vietą švartuotis ir gauni...
kelione_Scorpio_2011_232.jpg

Čia visą eismą reguliuoja aktyvus liesokas jaunatviškai atrodantis seneliokas raudonais šortais ir žila galva. Iš to, kaip priima mano virves švartuojantis, kaip vikriai riša jas prie krantinės kilpų - man aišku, kad jis pats yra buriuotojas. Klausiu, kur čia uosto kaiptonas - sako, aš kapitonas. OK, sakau, tada Hello - ką tik iš anos pusės persimetėm, esu pavargęs, dabar noriu prie uosto elektros prisijungti, už laivo stovėjimą susimokėti, po to į dušą, ir kuo greičiau į šiaudus miegučio įsirausti. No problem,- sako,- va, tik šitą vokiečių jachtą peršvartuosiu prie ramesnės krantinės, ir tuoj elektros spintą su jungikliais atrakinsiu. Padedu jam tą vokiečio jachtą išilgai krantinės pertempti, ir klausiu, kodėl jis tai daro, juk stovi tas vokietis ramiausiai, kam jį čia tąsom... Kapitonas paaiškina, kad netrukus užslinkęs ciklonas stiprų vėją iš Rytų įjungs, ir šitam betoniniam maiše bjauri stovinti banga tą vokietį į krantinę daužyti pradės. Ir tas stiprus vėjas dar tris paras siautės. Nieko tokio man tas vėjas,- sakau jam,- rytoj, Gotlando krantu prisidengdamas, vistiek visai smagiai į Visbį nuplauksiu, o dabar einam į tavo kontorą, pinigėlį tau už vieną parą nakvynės duosiu. Uff, sako jis, forget Visby, ten dabar VISBYBRYGGAN - "Visbio savaitė" vyksta, visas uostas Stokholmo jaunimo kateriais užkimštas; garantija, kad tu niekur prisirišti ten vietos negausi. O net vietą gavęs, girto baubimo galėsi visą naktį klausytis, nes tas auksinis jaunimėlis tikrai ne ramybės ieškoti ten kasmet tuo pat laiku suplaukia. Atsirakina jis uosto biurą, suranda elektros spintos raktą, ir nutiesiam švediškos elektros jungtį į Scorpio. Susimoku jam eurais už uostą, atsirakina jis uostelio kasos dėžutę, grąžos gaunu kronomis, iškeičia jis man monetų dušo automatui, ir nubėga kitus laivus reguliuoti. Dar matau, kaip jis su visais bendrauja, reikalą išmanydamas uostelio ūkį tvarko, artėjančiam štormui pasiruošti visiems padeda; ir visur jis suspėja, ir kiekvienam svečiui malonų žodį suranda...

Staiga pabundu nuo keisto negirdėto trenksmo, lyg laivas į kažką atsitrenkęs būtų. Kol lipau iš gulto, prisivaideno, kad dar jūroje esam, buvau įsitikinęs ir išgąsčio pilnas, kad plaukdami į kažką trenkėmės. Kol į jachtos tarpdurį atsistojau, į realybę grįžau, ir iš kart pamačiau kažkokią susivėlusią bobą, su ilgiausia kartimi vėl į mano jachtą belsti susiruošusią.
Vatafak čia manai daranti! - rėkiu jai,- Ko nori?
Ta susiraukus kūtvėla man klykia, kad už uostą mokėti reikia.
Kapitonui sumokėjau, - atkertu. Na, jau kaip reikiant pyktis man kyla. Man ji tokia gerokai išgėrusi atrodo, ir pamanyk, į laivą su pagaliu baladoti! Pabandyk taip Klaipėdoj - kaip mat tuo pačiu pagaliu per galvą gausi. Net vardo niekas neklaustų! Kiekvienas jachtininkas geriau savo nuosavą kuprą po tokiu pagaliu pakištų, bet neleistų šitaip laivo gelkouto skaldyti.

Kokiam dar kapitonui, - jau rėkia ji, - aš čia kapitonas!
F#&k Off - sakau jai,- Kapitonas va toj troboj sėdi - atsivesk jį, tada ir kalbėsim! Žilas senis toks, su raudonais šortais - iškart pažinsi. O dabar aš atgal miegot eisiu, ir jei tu vėl su ta savo lazda mano laivą paliesi - you are in trouble. I mean it!

Nežinau, kas jai labiau tiko iš to, ką pasakiau - ar kad senis žilas, ar kad šortai raudoni, ar kad trouble - bet iškart apsiramino, sako : A-aaa, šitas senis. OK, I see, dar pažiūrėsim...

Ji nurėplioja šalin, aš vėl į lovą susirangau, ir nesuprantu, kas čia ką tik įvyko, ir visas dar piktas, bet miegas netrunka nugalėti...

Pabundu vėl nuo trenksmo. Šį kartą tai rimta. Mus kala į krantinę. Naktis jau, ir kaip uosto kapitonas buvo sakęs, vėjas iš ŠiaurėsRytų pasisuko, nemenką bangą Burgsviko įlankoje supūtė. Blaško ir baladoja mus į krantinę kaip reikiant. Vos prisišvartavęs, tarp savo krancų ir krantinės padangų buvau tam skirtą lentą įspraudęs, kad krancai tarp padangų nesulįstų, ir jos laivo borto juoduliais neteptų. Dabar bangos SCORPIO kaip reikiant kilnoja, ta lenta vis į viršų iššoka, ir bortas tiesiai į kietas padangas kalti pradeda. Šokinėju iš kajutės kas 15 minučių, vis tą lentą atgal įsprausti, vis bandau švartavimo virves sureguliuoti taip, kad kuo mažiau laivas judėtų. Vėjas spaudžia laivą prie krantinės, kad tą sumautą lentą atgal įkišti, tenka švartlynius atleisti, iš visos sveikatos nuo kranto atsistumti, koja krancus į vietą suspardyti, ir vėl, ir vėl iš naujo... Iki ryto - Rock-N-Roll!!!
kelione_Scorpio_2011_240.jpg
kelione_Scorpio_2011_231.jpg

Tik saulei kylant prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Surišau visas likusias švartavimo virves į vieną ilgą, dar iki krantinės kampo nutempiau Klaipėdos Seniuose pirktą 50m ilgio virvę, kuria ketinau prie Archipelago akmenų rištis - ir laivo gervių pagalba atitempiau bei įtvirtinau SCORPIO nuo krantinės maždaug pusmetrio atstumu. Banga laivą kilnojo, bet į jokį betoną nebedaužė. Ir kodėl aš naktį to nesumaniau - bent pamiegoję normaliai būtume...
kelione_Scorpio_2011_239.jpg

O dar paskui - ta vakarykštė furija vėl atėjo, ir jau kaip normalūs žmonės mudu pasikalbėjom. Pasirodo, tas vakarykštis uosto kapitonas iš tikro anksčiau ir buvo kapitonas - iki Alzheimeriu susirgo, ir turėjo pensijon išeiti. Ji dabar esanti teisėtas kapitonas, nes jos šeima koncesiją dėl uosto valdymo su Burgsviko valdžia pasirašė. Mano užmokestį už uostą ji rado ten, kur žilasis kapitonas ir buvo jį padėjęs.
Puikus ir malonus žmogus jis, jūreivis buvęs - sako, - Bet liga baisi, kasmet progresuoja, ir jam vis dažniau ryte sušviečia, kad į uostą darban reikia eiti. Mūsų šeimynos iki vėlyvos popietės čia nei vieno nebūna - tai jis dieną ir atidirba, kaip kadaise dirbdavo. Ir tu nepyk, kad užsipuoliau taip vakar...

Tą pat dieną, vakarop, tą žiląjį kapitoną vėl uoste sutikęs buvau. Jis jau buvo pamiršęs, kad vakar bendravom, ir mane kalbino nebe angliškai, o švediškai.

=Tęsinys bus=

Posted by gramas 23:45 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė švedija Comments (2)

Apie tai, kaip iš Klaipėdos į Klaipėdą plaukėm. GOTLAND 2011

Gotland 2011 - I dalis

1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg

Vasara 2011. Mūsų šeimos pirmosios atostogos jūroje, visiems kartu keliaujant ir gyvenant mūsų jachtoje Scorpio. Šeimoje dažnokai kalbame ir mąstom vaizdais, mūsų pokalbiai pašaliečiams ne visada suprantami gali pasirodyt, nes dažnai prasideda "O įsivaizduoji, kaip mes..." Ir po to vos ne ištisas multikas žodžiais gali būti nupiešiamas to, kas realybėje dar nevyksta, bet gal kada ir galėtų įvykti... Prisipiešėm tada tų svajonių vaizdų prieš kelionę sočiai, bet realybė vistiek įdomesnė buvo.

Atostogų planas jau buvo kuriamas senokai. Nuo pat žiemos pagal švedų locijas ir jūrlapius, pagal kitų buriuotojų rekomendacijas dėliojau maršrutą, kurį galėtume suplaukti maždaug per dvi savaites. Suplaukti saugiai ir be jokių ekstrymų mano nepatyrusiai įgulai, man pačiam ir mūsų laiveliui. Panašu, kad šių atostogų vaizdai "Įsivaizduoji, kaip mes..." mano įgulos galvose buvo gerokai romantiški - tykūs vakarojimai jachtos kokpite prie taurės vyno, to žaliojo žybsnio laukimas palydint jūron besileidžiančią saulę, nematytų vietų atradimo džiaugsmas ir išvykos krante, mokymasis valdyti jachtą bei naviguoti ir su tuo susiję iššūkiai, ir panašiai. Aš jiems nuolat sakiau, kad bus ne tik gražu, bet ir baisu, ne tik šilta, bet ir šlapia, bus vėmalai per bortą ir nuovargis toks, kad save pamatysi kaip iš šalies, plūduriuojantį abejingoje septinto lygio komoje. Bet gražūs vaizdai yra malonesni. Todėl jie abu mane vis ramino, ir sakė - tu tik nesijaudink iš anksto, viskas bus OK, ir mumis pasitikėk. Bet visada jaučiau, kad tai būtent jie į mane savo pasitikėjimą sudėjo, ir tai man reikės pasistengti jo nesugriauti. Jei dėl bet kokių priežasčių ši pirma rimtesnė kelionė virstų pragaru - visos tolimesnės mūsų svajonės apie tolimus kraštus, visiems kartu sukeliautus po burėmis - žlugę. Žodžiu, aš labai noriai sutikau, kad kelionės neforsuosim, įgulos kantrybės ribų aš neieškosiu. Maksimalus šių atostogų tikslas - saugiai ir maloniai pasisvečiuoti Stokholmo archipelage, ir po to visi patenkinti - namo. Jeigu nesusiklostys palankios orų prognozės - kelionės maršrutą trumpinsime, tuo metu ir nuspręsdami, kokias korektūras daryti.

Tokios iš esmės atviro plano kelionės, bet su spontaniškais bandymais prisitempti iki numatyto plano, jei galimybė tam yra - irgi yra mums būdingos, todėl kitiems žmonėms, ar tai labai tikslumą vertinantiems, arba totalaus relakso siekiantiems - mūsų kompanijoje gali būti sudėtinga.

Didžioji diena išaušo 2011-07-11, Pirmadienis. Plaukimo planas - išeinam į besibaigiantį štormą dieną, iki vakaro meteo.pl žadėjo vėjo apsiraminimą iki 10m/s ir posūkį iš W-SW, kas turėjo leisti buriuojant pasiekti Hoburg ragą Gotlande per maždaug 24 valandas. Gotlande kuriam nors uostelyje turėjom palaukti, kol švedų pakrante prasiris kitas stiprus ciklonas, šiuo metu nuo Airijos link Danijos keliaujants. Per keletą dienų vikingų paveldą planavom pamatyti, būtinai Visbį aplankyti, Faro saloje į akmens uolas pažiūrėti, ir keliauti į Stockholmo Archipelagą. O ten - visų vietų aprašymus, jūrlapius ir uostelių schemas turim - taigi rasim, ką veikti! Tai va, toks mūsų planas.

Iš Pilies uostelio išlendame 1600 val. ; dar mariose, plaukiant iki Kopgalio, rifuoju grotą, nes vėjo labai daug - apie 15m/s ir praktiškai tiesiai į dūdą NW. Nieko tokio - juk keturias dienas iš eilės gerai virš 20m/s pūtė, dabar jau akivaizdžiai rimsta...
Kelias dienas jūrą ir miestą šiaušęs štormas dar palikęs rimtą bangą, ir surifuotu grotu bei varikliu kasamės pirmyn. Vartuose - kaip visada - banga ypač aštri ir didelė, pasvaido mus kaip reikiant. Vos penkis mazgus greičio laivelis išstena, kas verčia iš naujo skaičiuoti kelionės laiką... Bet juk temstant turi ramintis viskas, kiek pagal GRIB'us, tiek pagal meteo.pl. Nutolstam nuo vartų, bet banga labai lygesnė nesidaro, kas kelinta vis taikosi stuktelėti rimčiau, ir jas būtina išvairuoti pačiam - autopilotui šito darbo dar patikėti negaliu, nes banga jo kursą į didelį zigzagą vis sumuša.

Nei Jono, nei Lolitos jau valanda laiko negaliu nuvaryt į kajutę - niekas dar ir nepavargęs tiek, kad ilsėtis norėtų. Akys didelės, vis klausinėja, ar čia jau pavojingai mus mėto, ar dar ne... Raminu juos, kad toliau nuo kranto viskas bus tvarkoje, ir vienintelis nekoks dalykas - kad reikės man pačiam vairuoti iki sutemstant, kada vėjas raminsis, ir kryptis keisis į palankesnę mūsų norimam kursui. Tada jungsim autopilotą, ir jiedu abu turės naktį kelias valandas pabudėti kokpite, kol aš miegosiu. Ramiai išdėstau, kad šviežūs ir laimingi jie man naktį bus reikalingi, ir pamažu įkalbu juos pabandyti užmigti kajutėje.
Vos tik jiedu nusileidžia apačion - nė pusvalandis nepraėjo, ir ima plėšti ožius, maišeliai su skrandžio turtais vienas po kito padavinėjami man ir keliauja už borto. Jonas vimtelėjo pora kartų, ir nurimo paslikas, o Lolitą suvartė kaip reikiant, joks anksčiau prarytas Aviaplantas negelbsti - net gaila, bet niekuo jai padėti negalim.

Sėdžiu kokpite vienas pats, ir skaičiuoju, kad labai jau daug dyzelio prideginsim ir neaišku, kiek laiko plaukdami prieš tokį vėją užtruksim... Visai neatrodo, kad jūra lygintis šiandien norėtų; horizonte plunksniniai debesys, vėjo ištampyti... Ar nebus vėl kompiuteriniai orų mergaitės su berniukais kažkuo kitu, bet ne darbu užsiėmę? Jei mano pagalbininkai išsijungia, banga lieka tokia, kokia yra, ir vėjas nesisuka į palankesnį, kaip prognozė žadėjo - kuo toliau nuo kranto, tuo įdomiau gali būti. Į Lenkiją mums plaukti nesinori. Iki prekybinių laivų inkaruotės jūroje plaukėm 2,5 val. vadinasi, iki Hoburgo rago lieka dar apie 32 valandos šito malonumo pačiam vairuoti, jei sąlygos nesikeis... Man jau dabar to vairavimo kaip ir gana... Dar už maždaug 15-20 valandų tokio makalavimo vairu būsiu pavargęs tiek, kad nelabai ir besuvoksiu kur esu, ir ką darau. O kai priartėsim prie laivybos juostų ties Gotlandu - išvis kosmose būsiu. Ar čia mūsų atostogos, ar čia kas? Taigi ruonio šūdas gaunasi čia, o ne atostogos...

Nieko niekam nesakęs, ištaikau tarpą tarp bangų, ir staigiai apsuku Scorpio atgal Klaipėdon. "Kas nutiko, kodėl grįžtam?" - susirūpino jie iš kajutės, pajutę, kad supimas pasikeitė. "Viskas gerai, pralauksim štormo uodegą namie, ir plauksim rytoj" - sakau. Prieštaraujančių nėra. Čiuožam smagiai pavėjui nuo bangų keterų, šalia borto net verda viskas. Žinau, kad sprendimas grįžti yra teisingas, o jausmas man vistiek negeras, pikta be galo, kad į didelę kelionę susiruošus, va šitaip nuo slenksčio atgal suktis tenka...

Uoste švartuojamės 2100. Lolita su Jonu išvažiuoja miegoti namo, aš lieku nakvoti laive. Apsitvarkau laivą, uosto restorane įsmeigiu alaus, parsisiunčiu šviežiausią GRIB'ą, ir sėdu burti prie prognozių.

Prie alaus ir prisiminiau patyrusių buriuotojų patarimą, kad prieš pirmą ilgesnę sezono kelionę yra naudinga suplaukti kokį nors mažą maršrutą, taip vadinamą Shake-Down kelionę padaryti. Įgulai aklimatizacija, o ir laivui patikra gaunasi. Jeigu kokiai nors įgulos ar laivo problemai lemta išlįsti - tai geriau, kai tai atsitinka mažos kelionės metu, nei didelės. Dar kiti buriuotojai kiekvieną didelę kelionę pradeda nuo pirmos nakvynės laive visai įgulai kartu - bet ne uoste, o ramioje inkaruotėje. Sako, kad tai padeda kelionės pradžios stresą ir psichologinį barjerą įveikti. Gyvenimas jūroje nuo kranto skiriasi smarkiai, ir toks mažas žingsnis į tas permainas žalos nedaro. Improvizuotas ir neplanuotas Shake-Down'as mus gavosi šiandien...

Ilgai dar tą naktį miegas nepakirto, vis klausiau vantuose ir virvėse gūsiais sukaukiančio vėjo, ir džiaugiausi, kad dabar ne jūroj, o uoste esam. Rytoj, ne - jau šiandien - jau tikrai plauksim.

=TĘSINYS bus. Jei bus lietaus - netgi greitai=

Posted by gramas 02:28 Archived in Lithuania Tagged buriavimas mimuarai_blyn Comments (0)

Apie tai, kaip į švarų vandenį plaukėm

Plaukti beveik visada smagu. O kai pučia tvirtas Pietys, ir Nida jau atsibodus - plaukti reikia į jūrą.
Šeima šį šeštadienį jūreiviais nebuvo - Jonui krepšinis, Lolita kiemo augalus žiemai paruošti nusprendė. Tiesą pasakius, labai jų ir neįkalbinėjau - kaip ir laikas buvo vienam paburiuoti. Kažkodėl reikia laikas nuo laiko vienam į jūrą bent trumpam iššokti, ir neieškau atsakymo kodėl - reikia, vadinasi reikia - todėl ir plaukiam.
Diena kaip reta graži ir saulėta - Bobų Vasara ši savaitė, po jos sinoptikai šalnas jau žada... Kažkas šiandien tinklinį pabaksnos, kažkas golfą į 18 duobučių sukals, kažkas 120 baravykų suras, dar kažkas 20 lydekų pagavęs Kroklankėj atgal paleis - o aš išpulsiu į jūrą be tikslo, maždaug 5-6 valandų ratą apsuksiu, ir prieš temstant namo sugrįšiu.

Tai viskas maždaug taip ir įvyko.
Vėjo yra, čiuožiam tolyn nuo kranto kartais 7 mazgais, o pastovaus greičio virš 6 nuolatos. Pusiaukelėje iki priėmimo bojos per vandenį kaip linija nubrėžta - baigiasi drumzlinas marių vanduo, ir papuolame į skaidrią, atrodytų žymiai šviežesnę ir gaivesnę jūros bangą. Va, dabar buriuojam jūroj. Tikrai smagiau kažkaip, negu marių buizoj mirkti...
Tvirtas Pietys, einant į jūrą, yra gerai - kiek toldamas nuo kranto, tiek grįždamas - turi gero greičio ir bangą kampu į bortą. Supa visai smagiai ir lygiai, ir autopilotas jokių kaprizų nerodo.

Vasarą, turint bent savaitėlę laisvą, šitaip galima visai smagiai ir be įtampos iki švedų kranto nuplaukti, ten rūkytų krevečių su silpnu jų alumi užkirsti, ir neskubant namo parlinguoti. Dabar, rudens antroje pusėje, jūra veikia kaip radijatorius, šildantis oro masę virš vandens plotų, o virš žemės šalnos prasideda. Padidėję vėsesnio oro masės nuo Šiaurės greičiau stumdo šilto oro pūsles virš vandens, vis dažniau šilti ciklonai nuo Golfo srovės su šaltais frontais virš Skandinavijos susikapoja, ir ilgesnius stabilaus oro ir vėjo krypties virš Baltijos tarpus darosi sunkiau sugaudyti. Šiandien, tokią puikią dieną, atsileidęs ir be vargo į švedus per pusantros paros nuplauktum, bet kada grįžti, laivo į štormus nedaužant, pavyktų - visai nežinia. Gali tekti ir žiemoti ten likti.
O gal laivo žiemojimas ten nėra toks jau ir blogis, gal rimtai reiktų jų kainas pasitikrinti? Jeigu jau už dujas brangiausiai Europoj susimokam, tai gal ir laivo žiemojimas Švedijoj nebe tokia branguva pasirodys? Sėdai į keltą vakare, o ryte esi Švedijoje. Juk pradėdamas sezoną Stokholmo archipelage, iškart esi buriuotojų rojuje, o kai reikia iš Klaipėdos į ten susiruošti - kažkodėl į didžiulę kelionę tai pavirsta...

Arba Norvegijos fiordai - anglų buriuotojai gana dažnai savo laivus žiemoti ten palieka, nes per vieną sezoną Norvegijos pakrantę tik be proto skubėdamas suplauktum. Yra tokia svajonė su jachta Lofotenus pakruizinti, gal, sakau, kada nors... Tik, vos atplaukus į jų vandenis ir po to žiemoti laivą Norvegijoj iškeliant, būtinai reikia jų muitinei prisiduoti, kad po 6 mėnesių laivo buvimo Norvegijoje, jie savo PVM tau nepaskaičiuotų ir laivo neareštuotų. Buvo nutikę taip vienai britų šeimynai, privačiai pas kažkokį trolį fiorde laivą iškėlė, kitų metų sezonui prasidėjus atskrenda, sako plauksim jau - bet ne-a, nes vietinė muitinė visai kitų planų dėl jų laivo jau turėjo. Nervai, teismai, suvartyti atostogų planai - teko jiems apie GBP17.000 mokesčių į Norvegijos biudžetą įleisti, kad savo laivą atgauti.
Plaukioti Norvegijoj mums dar parankiau, nei anglams - į ten galim atsargas bei reikalingą mantą iš Lietuvos automobiliu atsivežti, kad ten už kosmines norgių kainas nieko pirkti nereiktų... Pats laivo nuplukdymas į Norvegijos krantus jau savaime įdomia kelione virstų...
Smagu šiandien rudens saulėkaitoje kokpite vartaliotis, ir apie svetimus krantus fantazuoti.

Dar nuo uosto vartų vis bandau vytis priekyje plaukiančią Gabiją, bet vėliau jie patys bėgti nustoja, ir sukasi link Palangos. Aš lieku plaukti tolyn, tikslas - iki teritorinės jūros ribos 12-oj mylioj.
Nuo plano "A" trumpam numušė didžiulė pilkerių laivų armada, dreife viliojančių menkę pirmoje inkaruotėje. Užsinorėjau šviežienos ir aš, tai numečiau bures, patrūkčiojau spiningą gal valandą, kol įsitikinau, kad menkės šiandien po lova nėra. Kažkaip nepastebėjau, kad kituose laiveliuose kas nors pagautų, vadinasi, tai ne mano kaip žvejo žioplumas - o paprasčiausias žuvies nebuvimas... Echolotas kvaksi nesustodamas, rodo žuvį visuose vandens sluoksniuose, o kibimų nėra. Jeigu čia bretlingių būriai, ar strimelė jau pasirodė - menkė juk turėtų jiems iš paskos šalia dugno keliauti.

Kartą, plaukiant su Lolita, irgi šitaip pažvejoti sustojom. Laivui dreifuojant, supimo ornamentas smarkiai pasikeitė, banga tiesiai į bortą laivą varto, ir Lolitą užsupo. Kol su burėm plaukėm - jokių problemų nebuvo, o sustojom - ir dreife jai pikta pasidarė... Vos tik pridavė pusryčius, iškart menkė kibti pradėjo. Ištraukiau keturias stambias žuvis vieną po kitos, po to kiek juokais beprašiau Lolitą dar žuvis pavilioti - užsispyrė, ir nė-pro-kur. Nebekibo niekas tada, kaip ir dabar. Ne, tai ne - pasikeliu bures, ir esu jau nebe mėsininkas, o vėl buriuotojas.

Į uostą grįžtu pailsėjęs tiek, kad dar antradienį kitos savaitės visi rėmai nuo virvių tampymo skaudės... Jei čia buvo atsisveikinimas su jūra šiemet - tai buriavimo diena kaip reta pavyko.

Posted by gramas 04:42 Archived in Lithuania Tagged buriavimas Comments (0)

Apie tai, kad mano plaustas turi bambą

large_PA090041.jpg
Taip, taip, tikrai - mano plaustas turi bambą.
Nemanau, kad šis nedidukas 4-vietis gelbėjimo plaustas gimė iš karštos didelio plausto meilės pripučiamai valčiai, bet kažkoks evoliucijos procesas tikrai buvo - nes iš mano plausto bambos kyšo bambagyslė su kilpa ant galo. Jei kada jūroje fortūna ne juokais parodys savo užpakalinį fasadą, ir mano laivas ims skęsti, tą bambagyslę turime pritvirtinti prie laivo, išmesti visą plausto konteinerį už borto į pavėjinę pusę, ir tik tada imti traukti tą bambagyslę. Jos išsivynios kokie 4-5 metrai, ir tada staigiu truktelelėjimu aktyvuosime plausto pripūtimo mechanizmą. Suspaustas oras iš baliono staigiai užpildys plausto guminius grobus, plastikinis konteineris skils pusiau, ir šalia skęstančio laivo visu gražumu suraudonuos mūsų plaustas. Gamintojas bando mane įtikinti, kad plaustas iškart vandens paviršiuje stovės stogu į viršų, o specialios kišenės dugne užsipildys jūros vandeniu, ir plaustas taps neapverčiamu. Manau, kad čia jis tauškia tai, kas ne būtinai yra teisybė, bet ką labiau nori girdėti pirkėjas... Kažkada, atlikdamas jūrinę praktiką a.a. Laivininkystės laivuose, buvau mokinamas jūroje ramiausiai ant stogo plūduriuojantį plaustą apversti dugnu apačion, įsikabindamas specialios virvės, savo svoriu veikdamas kaip svertas, kojomis įremtas į plausto borto balioną. Didelis plaustas atsiverčia ne taip jau ir sudėtingai, tai su mažiuku tikrai įmanoma susitvarkyti bus, jei ką...
OK, turim prisipūtusį plaustą šalia, įgula tuo metu iš kajutės atvelka neperšlampantį maišą su raketom, vaistinėle, nešiojama VHF racija pilnom baterijom, nešiojamu GPS, dokumentais, vandens buteliais ir dar ką pavyktų kajutėje sugriebti... Plaustą pritraukiame šalia skęstančio laivo, viskas šokinėja ir tamposi ant bangų, ir įgula bando persikelti į plaustą. Galima bandyti užšokti ant plausto stogo, ir susirasti įėjimo skylę, bet realiausia - teks subines sušlapti šokant į vandenį, ir tik paskui įlipant į plaustą. Tavo neperšlampantys rūbai kaip maišai pilni vandens, o padedanti paviršiuje išlikti liemenė tikrai nepadeda judėti. Apie tai, kad kas nors iš įgulos gali būti be sąmonės tuo metu, ir tektų jį į plaustą įstumti iš vandens kaip bulvių maišą pačiam plūduriuojant šalia, ar kad tas subjektas be sąmonės galiu būti pats - labai stengiuosi daug negalvoti. O paskui - plausto peiliu, jei savo neatsinešėm - nupjaunam bambagyslę, jungiančią su skęstančiu laivu ir praeitu kelionės etapu, nes - (fanfaros) Ta-Daa!!! - prasideda naujas mūsų kelionės etapas! Laivas į dugną, o mes - pavėjui. Skaitykim Robinzoną Kruzą.

Prieš keletą savaičių buvau paklaustas, kur yra geriausia vieta plausto tvirtinimui ant jachtos. Atsakiau, kad mano nuomone - ant jachtos antstato, šalia stiebo. Mano argumentai - yra tikimybė, kad antstatas ilgiausiai išliks virš vandens laivui skęstant. Net jei laivas skęs užverstas ant šono - tikėtina, kad šalia stiebo bus saugiausia įgulai vieta, nes yra į ką laikytis... Man dar svarbus argumentas, kad sunkus plausto konteineris šalia stiebo yra arčiausiai ašies, vertikaliai einančios per jachtos svorio centrą. Tai duoda mažiausią sukimo momentą, kai plaukiant laivo galus į šonus horizontaliai blaško bangos ir autopilotui tampa neįmanoma išlaikyti kursą (švytuoklės efektas). SCORPIO priekyje sudėtas sunkus inkaras su labai sunkia 8mm storio grandine, kas ir taip duoda pakankamą švytuoklę. Man visai nesinori ją dar padidinti, plaustą tvirtinant ant relingo laivo gale, kur ir taip yra sunkus baleris, variklis, kuro bakas ir atsarginės talpos...

Prieš tas kelias savaites dar buvau dėl to visiškai tikras, bet šiandien - nelabai. Mano nuomonę suvartė profesionalių buriuotojų atliktas tyrimas apie jachtos RAMBLER 100 apsivertimą Fastnet lenktynių metu dėl nulūžusio falškylio. Tai nutiko pernai. Laivas vėliau buvo išgelbėtas, ir visi stebėjosi, kad niekas iš įgulos nežuvo. Nežuvo, nes jie yra profai, ir žinojo ką ir kaip daryti, nors nesusipratimų užteko. Dalis įgulos, užlipę ant apvirtusios jachtos korpuso, nesugebėjo prisišaukti pagalbos iš netoliese praplaukiančių kitų jachtų. Plūduriavo pora valandų, kol gelbėtojai juos susirado. Kita dalis komandos, nuplauta tolyn nuo jachtos, vandeny laikėsi kartu, ir tik todėl aukų nebuvo. Tik vienas iš tos grupės turėjo asmeninį radijo švyturį, pagal kurio signalą juos surado gelbėtojai. Nors tokį švyturį privalėjo turėti visi įgulos nariai. Vėliau specialistai sutiko, kad jei viskas būtų vykę naktį, tai aukų nebūtų išvengta.
O kodėl niekas nepasinaudojo plaustu? Nes nebuvo kaip prie jo prieiti, apvirtus laivui - jis liko sau pritvirtintas ant antstato... Patyrusi komisija incidentą išnagrinėjo, ir pateikė išvadas bei saugumo rekomendacijas.

Šiuo laimingai pasibaigusiu svetimu grėbliu iškart pasinaudojo kita supermaxi klasės lenktynių įgula Wild Oats XI iš N.Zelandijos. Jie, besiruošdami šių metų varžyboms, perkėlė savo gelbėjimo plaustus nuo antstato į laivagalį, kur juos galės pasiekti laivui apvirtus, kaip nutiko jų draugams nuo Rambler. Taip pat kiekvienas komandos narys privalo turėti dvi gelbėjimo liemenes - viena darbui budėjimų metu, kita, lengvo tipo - poilsiui, t.y. dėvima miegant. Laive turi būti dvi VHF racijos - viena iš jų vandeniui atspari, ir denio pamainos vado kišenėje. Kivių komanda vienu iš efektyviausių saugumo priemonių pagerinimu laiko paprastą putplasčio banglentę už maždaug USD200. Dabar, kam nors iškritus už borto, kitas įgulos narys nebeturi šokti į vandenį, plaukti prie skęstančiojo, ir, jei šis jau tiek paspringęs sūrymu, kad pradeda panikuoti ir lipti ant gelbėtojo - visai nebūtina abiem kartu nuskęsti. Dabar galima irtis banglente. Ta plastiko lenta juk nieko nesveria, o gyvybę išgelbėti gali.

Rambler 100 tyrusi komisija prirašė daug. Man įdomesnės yra pačios įgulos pateiktos saugumo rekomendacijos kitiems kolegoms sportininkams.
Jie akcentuoja, kad:
- laivo apsivertimo situacijoje automatiškai prisipučianti liemenė yra blogis. Jeigu esi prisisegęs saugos diržu, o laivui apvirtus tavo liemenė automatiškai prisipučia - turi mažai šansų vėl greitai išnerti ten, kur gali kvėpuoti. Niekas iš Rambler įgulos prisisegęs prie laivo diržu nebuvo. Standartiniai diržai yra per sunkūs, sagtys nepatogios naudoti, ir įgula pataria iš naujo peržiūrėti reikalavimus diržams, kad jie būtų patogesni. Įgula pataria naudoti tik rankinio aktyvavimo liemenes, ir jos yra tinkamai dėvimos tik tada, kai diržai tinkamai sureguliuoti, tarpukojo diržas užsegtas, saugos diržas prikabintas, o žmogus moka pripūsti ne tik liemenę, bet ir galvos gaubtą. Liemenės aktyvavimo rankenėlė turi būti iš ryškios ar fluorescentinės medžiagos, nes ją surasti nebūna lengva. Prie liemenių komplektuojami švilpukai yra niekam tikę - juos reikia pakeisti efektyvesniais. Taip pat prie liemenės būtinas žibintas - tie, kurie veikia tik panardinti į vandenį, niekuo nebūtų nepadėję įgulos nariams, likusiems ant apvirtusio korpuso. Jie pataria turėti ryškų žibintuvėlį, o dar geriau - vandeniui atsparią lazerinę rodyklę, pritvirtintus prie gelbėjimo liemenės.

- kokpite arba ant relingo privalo būti atsarginis gelbėjimo mini krepšys ant saugos diržo (virvės), pasiekiamas laivui apvirtus. Atseit, iki pagrindinio krepšio, likusio kažkur jachtos viduje, gali ir nebeprieiti, tai teks tenkintis tuo atsarginiu mini-turteliu.

- gelbėjimo plaustai turi būti pritvirtinti laivagalyje ir ten, kur juos galima aktyvuoti esant bet kokiam laivo pasvirimui, įskaitant pilną apsivertimą. Tas pat liečia mėtymo virvę su gelbėjimo kilpa.

- ir kiti reikalavimai bei rekomendacijos, kuriuos rasite perskaitę tekstus aukščiau duotoje nuorodoje į Rambler100 incidento tyrimą. Sportininkams, besivaržantiems jūroje, tikrai verta tuos dokumentus išsiversti ir įguloms saugumo mokymus pravesti, nes bent dalį tų netautiečių patirties tikrai verta sau pritaikyti. Ir kodėl man atrodo, kad LBS tuo neužsiims? ;o)

Čia išrankiojau iš dokumentų tik dalykus, mano nuomone pritaikomus mūsų turistinės specifikacijos laivuose, nes jūrinio buriavimo sportininkams ir jų laivams keliami ženkliai griežtesni saugumo reikalavimai.

Vistik, už ir prieš apsvarstęs, paliksiu savo plaustą ten, kur yra - ant denio, prie stiebo. Scorpio falškylio konstrukcija tokia, kad jį pamesti nei iš šio nei to šansų yra nykstamai mažai. Kasmet kruopščiai ieškau ir nerandu rūdžių pėdsakų kylio tvirtinimo prie korpuso vietoje, kas galėtų būti rūdyjančių kylio varžtų ženklas. O kad mūsų masyvus metalinis kylio pelekas per vidurį nulūžtų kaip Rambler100 aštrus peilis su švinine kiaule ant galo - net baisiam sapne to pamatyt nesugebėčiau.
Ne tos apkrovos mano laive, ne tie ir pavojai - tai ir baimės mažesnės.
IMG_0222.jpg
IMG_0225.jpg

Posted by gramas 00:18 Tagged boats buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

(Entries 16 - 22 of 22) Previous « Page 1 [2]