Entries about italy

Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.