A Travellerspoint blog

Entries about people

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Polpo Gallega.

Po trumpo vizito Baiona, apsistojom Cangas marinoje, priešingoje fjordo pusėje prieš auksinį Vigo. Kartais vakarėjant debesys taip suvaikšto, kad besileidžianti saulė Vigo padaro išties žibantį auksu. Tai kaip patvirtinimas legendos apie indėnų aukso pilnus galeonus, kuriuos anglų laivynas sudėjo į dugną būtent šioje įlankoje. Sakoma, ne visi nuskendę laivai iki šiol yra surasti ir nuolat kyla ginčai bei svarstymai, kam turėtų priklausyti auksas, pakeltas lobių ieškotojų - jiems, ar valstybei, ar kažkaip reikėtų dalintis?
Iš Cangas į Vigo keliamės greitaeigiu keltu, kelionė per įlanką trunka 15min., kaina asmeniui 2,20. Vigo įdomus, su charakteriu, bet žmonių tirštuma bei šurmulys ne mums - užteko mums ir vienos kelionės į miestą.

Keliaujam po apylinkes automobiliu, nakvoti grįžtame į laivą. Toks ir yra šio sezono, bent jau iki liepos mėnesio, tikslas - kuo labiau patyrinėti nuostabiąją Galiciją, laikas nuo laiko perplaukiant vis į kitą įlanką. Įlankose daug gerai nuo bet kokių vėjų apsaugotų inkaruočių, nors ir marinų kainos kol kas nesikandžioja; infrastruktūra gera, verta tų Eur20 už naktį marinoje; po pinigui alkano Viduržemio kainų visai neskauda. Idealus buriavimo regionas buriuotojui, nes įlankų ramybę galima įvairinti plaukimais į atvirą Atlantą, kuris savo nuotaikų kaita tikrai neleis nuobodžiauti. Kranto linija raižyta ir vaizdinga, su įspūdingais skardžiais, tarp kurių įsprausti nedideli ir jaukūs smėlio pliažai. Krantuose tai pušynai, tai geltonai žydintys nepraeinami kadagių brūzgynai, kaimeliai, miesteliai dar neuždrožti pramoninio turizmo. Gamtos atžvilgiu Dievas šiam kraštui davė ir dar dribtelėjo, kad maža nebūtų: vandenynas pilnas gyvasties visokios, upės, karštos versmės, kalnai, miškai, minkštas klimatas. Visa kita susikūrė žmonės.

Galicijoj gyvena gãlai. Jie save laiko atskira valstybe Ispanijos karalystės sudėtyje, turi savo kalbą, kultūrą ir net išvaizda kiek skiriasi nuo kitų Ispanijos regionų gyventojų. Kresnas, vidutinio/žemo ūgio, stiprių kaulų, niūrokos išraiškos tamsiaplaukis garbanius kalnietis. Ji - nedidelė, dažnai apvalokoka, plačiastrėnė garsiabalsė moteraitė. Toks būtų labai schematiškas ir apibendrintas gãlų gymio apibūdinimas, labai artimas portugalams, sakyčiau. Žmonės, nežiūrint atšiaurokos išvaizdos, labai šilti, atviri bendravimui; mes čia jiems kaip ant delno padėti šiauriečiai lyg du ilgakojai gandrai su dar dviem šunimis, bet visai nesijaučiam izoliuoti. Vietiniai net pastangų kalbėti angliškai nerodo, bet ispaniškai mes bent šiek tiek gaudomės. Na, taip un poco gaudomės. Labai un poco. Kai jie su mumis galego - savo kalba - ima šnekėti, mes su jais kalbam iš pradžių savo labai un poco español, jei jie nepasijungia, tada lietuviškai - ir jokių bendravimo problemų iki šiol nebuvo.

Kasdien ragaujam vis kitą žuvies rūšį - vis neatsibosta, bet kad ir tų rūšių pabaigos dar nesimato. Vietiniame turgelyje pasirinkimas milžiniškas, o žuvies prekiautojus pirkėjai apgula žymiai labiau, nei mėsininkus. Perkamą žuvį pasveria, pasako kiek kainuos, jei tinka -nuvalę bei išdarinėję sudeda į maišelį. Valydami dar paklausinėja kaip ketini žuvį gaminti - atitinkamai ir supjaustys, sudėlios į plastikinį padėkliuką. Turime turgelyje jau "savo" pardavėją, iš tolo kviečia kad pasigirti ką šiandien turi geresnio, o pakeliui mus bando pervilioti ir kitos moteros - viena krabą didžiulį mums beturinti, kita sepijas, dar kita savo jūros liežuviais atsidźiaugti negali. Bėda, kad abu su Lolita mokam ir mėgstam skaniai jūros baisybes gaminti - tai vis rečiau į vietinius restoranus beužsukam...

Kad kulinarinės teisybės balansą šioje planetoje pagerinti - vakar sumanėm nieko patys nekepti ir netroškinti, o pasikrauti šunis ir važiuoti gilyn į žemyną nuotykių ieškoti. Radom aštuonkojų festivalį apie 130km nuo kranto - Ourense mieste. Festivalis - tai Polpo Gallega (aštuonkojis galicijietiškai) valgymas ir visokia kitokia kaimiška prekybos mugė - nuo sportbačių iki sodinukų, medaus ir hamono. Kai atvykom, buvo pietų metas beprasidedąs, tai ir nusprendėm tą polpo ragauti.

Polpo festivaliams įrengta didžiuliausia pavėsinė su stalų eilėmis. Prieš kiekvieną stalų eilę stovi dujomis kaitinamas katilas, kuriame verdami aštuonkojai. Ant katilo padėta lenta, kur aštuonkojis žirklėmis karpomas į lėkštę, gausiai apšlakstomas alyvuogių aliejumi ir apibarstomas raudonos ir šiek tiek aštrios paprikos miltais. Vyriausiasis karpytojas šlakstytojas paklausia ar labai picante, ar nelabai. Lėkštės klientui neštis pačiam neduos jokiu būdu, nes tai šeimos verslas ir tai daro speciali moterėlė. Už aštuonkojų katilo stovi grilius su mėsomis ir jo operatorius, už jo vyno statinės ir visokie kiti rakandai - tada jau stalai prasideda. Vos atsisėdęs, gauni pabendrauti su dar kita moteraite, kuriai įdomu kiek vyno tamstos pageidaujat, tikriausiai visą ąsotėlį? Si, claro, kad ąsotėlį... Kartu su vynu atsiranda ir moliniai dubenėliai, iš kurių jis šiame krašte geriamas, ketvirtis kepalo šviežios duonos ir peilis jai raikyti. Servetėlės griežtai normuotai - po vieną žmogui ir viena duonai. Polpo griežinėliai iš lėkštės imami smeigtukais, tokie pagaliukai vos platesni už dantų krapštuką, o užkąsti duona, maktelėta į aliejaus ir polpo syvų mišinį, o užgerti kuo? Raudonu vietiniu vynu, taigi claro. Žmogui apie 10 pinigų tokie pietūs kainuoja. Tiesa, šeimininkė mūsų stalų eilės neprašyta šunims virtos mėsos gabaliukų atnešė, para perritos guapos. Tai va, jei su šunim būsit - ir mėsos gausit, carne inclusivo, taip sakant. Niekas ten nekontroliuoja pats mėsą sušveitei, ar šunims atidavei.

Aštuonkojo galicijietiškai receptas elementarus. Jei aštuonkojis šviežias - išvalius jį teks gerokai primušti, kad išvirtas būtų minkštas, todėl dažniausiai naudojamas šaldytas ir atitirpintas - tada bus minkštas be jokio mušimo. Užvirinti puodą vos pasūdyto vandens, galima įmesti lauro lapą, kelis kvapiųjų pipirų grūdus - ir tada bus laikas aštuonkojį "gąsdinti". Mantiją užmauti ant šaukšto, laikom - čiuptuvai žemyn, ir įmerkiam į verdantį vandenį penkioms sekundėms. Ištraukiame, palaikome virš puodo keliolika sekundžių ir vėl trumpam užmerkiame - šitaip gąsdiname kokius 5 kartus. Išsigandęs jis labai taisyklingai suries davo čiuptuvus ir išviręs gerai atrodys dubenyje. Virti apie 20 minučių, jei aštuonkojis didelis - gal kiek ilgiau. Bakstelėjęs šakute suprasi, kada jau nebeguminis - ir viskas, bet geriau nepervirti, nes gausis tešla, o ne aštuonkojis. Jei Polpo Gallego ruošiamas kaimiškai - tame violetiniame vandenyje kartu su aštuonkoju virėte ir bulves su lupena. Bulves nulupti, pjaustyti griežinėliais ir iškloti jais lėkštę. Virš bulvių pjaustyti aštuonkojį, viską gausiai užlieti visiškai nekaltu alyvuogių aliejumi ir gausiai barstyti paprikos miltais.
Mugėje mums davė be bulvių, bet vistiek buvo skanu estupendo.

large_4C18EE3BB3C22528442FCD1AA310079B.jpglarge_IMG_2270.jpglarge_IMG_2269.jpglarge_IMG_2271.jpglarge_90_IMG_2268.jpg

Posted by gramas 09:26 Archived in Spain Tagged people sailing galicia billabong jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Šuniškas gyvenimas.

Jau savaitė, kaip išplaukėme iš Portugalijos, atsisveikinę su labai kruizeriams draugiška Marina Povoa De Varzim, Portugalija. Per maždaug dvylika valandų trukusį plaukimą atburiavome iki Baiona kurorto Ispanijoje, kur inkaruotėje pralaukėme prasiritusį stiprų štormą.

Netoliese stovėjusią lietuvišką jachtą Diana audra naktį nutempė į įlankos vidurį, kur nuo bangos nebesaugojo uosto molas. Gerai, kad bent ten inkaras dugną tvirtai pasigavo, nes krantai uolėti ir būtų jachta sukočiota į šipulius. Samdytas jachtos parplukdymui iš Kanarų kapitonas inkaravosi 10m gylyje su vos 25m grandinės; metalinis laivas tiek sunkus, kad vien burėm beveik neplaukia, o variklio elektronika sugedus. Va, toks pas žmogų labai kapitoniškas supratimas ir sprendimas. Patariau naująjam savininkui nebesiginčyti su savo kapitonu, netampyti likimo už ūso ir sekančiai nakčiai duoti visą grandinę, kiek turi - 60m, nes prognozė nebuvo stabili, štormas galėjo trinktelėti iš naujo. Bet apsiėjo viskas be ekstrymo, naktis nusidavė beveik rami.

Baioną apžiūrėti norėjosi, taip pat ir išmiegoti be supimo ir inkarinio budėjimo buvo ne pro šalį - todėl mes vienai nakčiai užėjome į mariną. Kiek pavargom, kol su labai stipriu šoniniu vėju atsistojom prie pontono nebaladodami laivo, bet vargus atpirko pasivaikščiojimas mieste - Baiona yra nuostabi. Vandenyno ir didžiulių bangų, talžančių pakrantės uolas vaizdai, stebimi nuo tvirtovės sienų ir bokštų - veikė kaip kažkokios malonios hipnozės seansas.

Vakare, jachtos kajutėje susėdę taurei vyno, su Lolita prisiminėm Povoa marinos šunis. Savo turim net du laive, bet jai ir tų marinos bėdžių gaila. Rūpi jai, ar marinos jūreiviai sulašina kalaitėms Honey ir Maria vaistus nuo ausų uždegimo. Prisižadėjo marineriai - du kartus dienoje, po kelis lašus į kiekvieną ausį...

Marinoje yra keturi šunys, visi mišrūnai, visi su savo istorijom ir likimais. Vos pamatę, jie mūsiškius pradėjo statyti į vietą, visu būriu vis užpuldami parodyti, kas čia valdo. Barlis jaunas dar, vieni metai tik, todėl iš pradžių bėgdavo nuo tos gaujos dideliausiu lanku per visą mariną, po to link manęs spaustis prie kojų. Vėliau, kai suprato, kad vietiniai taip tik parodo atėjūnams, kad čia jiems ne vieta, bet nesuvalgys - juk marinos svečius toleruoti reikia, jei nenori kad marineris pyktų - tada Barlis bėgioti nustojo, tik pora žingsnių šalin pasitraukdavo... O mažasis Pypas nuo pirmos dienos, kai jį gauja užpuolė, suprato, kad dabar jau tikrai žūsiu, tai nuo tada ir kaskart vėliau tik atstatydavo kuprą likimo smūgiams ir likdavo kaip pralyžiuotas vietoj. Toks nebėgantis ir pasimušt nenorintis jis iškart pasidarė niekam neįdomus.

large_IMG_4322.jpg

Gaujos vadas yra Huka. Portugališkai tai reiškia per kekšes einantį vyrą - na, kurvininkas liaudiškai sakant. Vardą Huka užsitarnavo savo žygiais pas Povoa kales. Vienas žygis jam baigėsi tragiškai - pakliuvo po mašina ir buvo taip stipriai suluošintas, kad tapo beveik negyvas. Marinos kapitonas sumokėjo veterinarui 150 pinigų už operaciją. Liko Huka gyvas, bet tik su trim kojom ir didžiuliais randais ant nugaros. Dešinio borto laivagalinės neteko. Toliau varo trikojis Huka per kales, o neseniai vienos savininkas iš miesto buvo atėjęs reikalauti kompensacijos iš marinos už sugadintą štai šią labai kilmingą kalytę, va tas jūsų nevidonas kaltas... Kol marinos kapitonas ginčijosi ir aiškino, kad kalytės savininkas pats turėtų atidžiau prižiūrėti savo augintinę, ypač rujos metu - Huka kur buvęs, kur nebuvęs ją pasistatė dar kartą čia ir dabar, žmonėm karštai besiginčijant...

Kitą šunelį, kurio vardo portugališkai mes nesugebėjom įsiminti, mes pavadinom Geltonu Rudžiu. Kartais pavadindavom ir Pimpaliniu, nes jis serga labai stipriai pažengusiu vėžiu, kuris sudarkė vargšiukui genitalijas. Geltonas Rudis pats nesupranta kad serga ir kad greitai numirs, todėl dalyvauja procese, kartu su gauja gainioja mūsų šunis, saugo perimetrą, skaito ir pasirašo šunų dienraščius, sekioja marinerius, arba tampa geriausiu draugu, kada kaulija kaulų, kai mes su kitais marinoje apsistojusiais kruizeriais susiorganizuojam BBQ baliuką.

Honey - geltonplaukė blondinė, mes spėjam, kad turinti kokius 80% korgių kraujo - panašu, kad likimas šiandien jai šypsosi, nors taip buvo ne visada.
Ją kažkokios jachtos įgula paliko marinoje, kai tapo aišku, kad ji tuoj atsives šuniukų. Ji apsišuniavo krūmuose, bet pieno trūko dėl streso ir bado, ir ji atėjo pagalbos ieškoti pas marinos žmones. Kai marineriai rado jos lizdą krūmuose, jau buvo vėlu ir nei vienas šunelis neišgyveno. Taip ir liko Honey marinoje, kur ją globoti ėmėsi Violeta ir Maikas - lietuvės iš Klaipėdos ir brito iš Devono pora, jau šeši metai atvykstantys iš Valensijos savo jachtoje vasaroti ir plaukioti Portugalijos bei Galicijos pakrantėmis. Jie Honey laikas nuo laiko nuveda grožio procedūroms, maudynėms ir pedikiūrui, parodo veterinarui, pasiima į laivą paburiuoti. Violeta sako, kad jie su Maiku ketina Honey vežtis į Valensiją ir vėliau keliauti kartu, nes Honey akivaizdžiai yra laivo šuo. Violeta ir nupirko tuos ausų lašus bei paprašė prieš išvykdama Lolitos, kad savaitę pagydytų Honey, kaip buvo pataręs veterinaras.

Vaistų buvo pakankamai, tai Lolita ėmėsi gydyti ir juodmargę Mariją - kitą kalaitę, kuriai akivaizdžiai irgi buvo ausų infekcija - nuolat kratė galvą ir vaikščiojo vingiais, pakreipus iš skausmo vieną ausį į priekį. Perkarus sena tarka Marija, bet jau po kelių dienų, kai pradėjo gauti ausų lašus, tapo žymiai žvalesnė, linksma ir vaikšto tiesiai, nebepurtydama savo makaulės.

Kokie suvargę bėdžiai tie marinos šuniukai bebūtų - marineriai jais rūpinasi, visada netingi paglostyti ir žodį pasakyti, o marinos garaže šunims įrengtas karališkas guolis, kokio net mūsų lepūnėlis Barlis jachtoje neturi. Maisto šunims irgi niekada netrūksta. Dar svarstėm, kad prieš išplaukdami iš Povoa, Lidle nupirksim ir marineriams perduosim didelį maišą sauso maisto šunims - bet vėliau pamatėm, kad visai nereikia čia samariečių vaidinti - to sauso maisto bei vandens ten nuolat pilni bliūdai ir taip.

Na, o mes ką - keliaujam toliau, du žmonės, du šunys laive ir žiūrim Pasaulį.

large_90_IMG_4328.jpg

Posted by gramas 05:39 Archived in Spain Tagged people animals buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Viduržemiai. Krantai eina iš proto

Labas visiems likusiems, spėju, trims-keturiems šio blogo skaitytojams. Juokas, žinoma, bet tai būtų Fair Enough. Nebuvo ką man, mėnesiui įstrigusiam krante, rašyti - ilgai nebuvo ką jums čia ir skaityti. Mėnuo gyvenant žemėje liesą įkvėpimo kūnelį įspraudė mūzoms į minkštą, patogų glėbį ir užmigdė užliūliavo kaip kokį liūlį lietuviškai šaltos vasaros miegu.

large_IMG_3241.jpg

O laivas manęs kantriai laukia El Masnou miestelyje, Barcelona priemiesčiuose.
Aš pats - kaip tas tikras, normalus statistinis lietuvis savo laimės kalvis vykstu į darbą 8.00-17.00, stoju kaip koks Tom Waits už mulo ryte ir ariu:

Ardamas viena ausim vis girdžiu kas vyksta apilnk - ir man tai nepatinka.
Vos ne kas dieną - po naujieną, ir jos visos man visai, visai nepatinka. Brexit ir svaro kursas, nes į ten daug eksportuojam. NATO viena ranka bombonkių po kapšelį Baltijai duoda, o užsimovęs suktai pailgą Kerio veidą, staiga nubėga Kremliui letenos spausti ir dėl judesių pasiaiškint... Ukraina įšaldyta ir pakabinta - vis dar. Ekspertai sako - Baltija, kaip sekanti įdomybių zona. Sirija. Nica. Turkija. Vokietija. Bet Refugees vis dar Welcome nors tu ką, nes jiem pagalba labiau reikalinga, nei vietiniams Europos bėdžiams, kurių per vėl artėjantį naują ekonominio Global Shit ciklą tik dar labiau padaugės.

Kas blogai su manimi, kad savo laive vidury jūros jaučiuosi saugiau, nei kranto gyvenime? Manau, tai krantai eina iš proto.

Ramų uostą žiemai matau Portugalijos Atlanto pakrantėje, Marina da Povoa. Geros paslaugų kainos, ką jau ten geros - po Italijos jos man atrodo pasakiškos... Paliekant laivą vandeny ten ramybės tikėtis nereikia, bet BILLABONG bus iškeltas ant kranto, švariai nuplautas ir saugiai pastatytas aikštelėje laukti kito sezono, per visus Atlanto štormus. Gal pavyks bent kelias laisvas dienas Porto pasidaryti, gero Tawny atragauti - būtų super.

Sezono pabaigos planai pasikeitė, nes nuo Gibraltaro mūsų BILLABONG nosį suks ne link Kanarų, o link Lietuvos, kur per pora sezonų neskubėdami gal ir atplauksim. Šio sezono iššūkis - rugsėjo pabaigos atkarpa nuo Sagres iki Porto, su Portuguese Trades beveik į dūdą. Gal su sustojimu Lisabonoj, gal non-stop - atšokant toliau nuo kranto ir po to kairiu halsu tiesiai iki Povoa da Varzim šalia Porto. O gal kitą bazę žiemai teks surasti... Rugsėjo orai tikrai padiktuos ką mums daryti.

Dviejų sezonų Viduržemy man jau gana. Šilta čia, gražu, patogu - tačiau nebedžiugina. Beveik viskas, ką norėjom Viduržemiuose pamatyti ir nuveikti - jau įvykdėm. Per daug nuturistintos pakrantės čia, komercijos nesužeistų vietų per mažai belikę - reikia mums trauktis į Atlantą ir bandyti ten paprasčiau, bet ne prasčiau gyvenančių miestelių autentikos ieškotis.

Dar nežinau, ką ten surasim, ir tai gerai. Išskrendu Rugpjūčio 1 .

Posted by gramas 23:52 Tagged people sailing billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (8)

Apie tai, kad Rimui su jum ne pakeliui. You, sailing pussies

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .
rimas2.jpg
Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.
arti.jpg
Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Posted by gramas 06:12 Tagged people boats buriavimas kelionė lunatikai Comments (2)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

(Entries 1 - 6 of 6) Page [1]