A Travellerspoint blog

Entries about sailing

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Sekmadienis, kuris jau buvo

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

large_3FA8E3A3FAD0BF26C8F0C301F8924889.jpglarge_180_IMG_2349.jpg

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.
large_6D37AAB7-6..16197DFDB64.jpeglarge_7F502AA8-E..2E0B751B583.jpeglarge_3E045E7F-0..564314B5F0F.jpeg

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

large_90_813A152D-C..0562C465636.jpeglarge_3E55CBEA-3..66DCEC3A3F4.jpeglarge_90D44900-0..ACF2A28B0A6.jpeg

large_7C343F08-D..E0EEDB81450.jpeg

Posted by gramas 05:11 Archived in Portugal Tagged sailing portugal billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Polpo Gallega.

Po trumpo vizito Baiona, apsistojom Cangas marinoje, priešingoje fjordo pusėje prieš auksinį Vigo. Kartais vakarėjant debesys taip suvaikšto, kad besileidžianti saulė Vigo padaro išties žibantį auksu. Tai kaip patvirtinimas legendos apie indėnų aukso pilnus galeonus, kuriuos anglų laivynas sudėjo į dugną būtent šioje įlankoje. Sakoma, ne visi nuskendę laivai iki šiol yra surasti ir nuolat kyla ginčai bei svarstymai, kam turėtų priklausyti auksas, pakeltas lobių ieškotojų - jiems, ar valstybei, ar kažkaip reikėtų dalintis?
Iš Cangas į Vigo keliamės greitaeigiu keltu, kelionė per įlanką trunka 15min., kaina asmeniui 2,20. Vigo įdomus, su charakteriu, bet žmonių tirštuma bei šurmulys ne mums - užteko mums ir vienos kelionės į miestą.

Keliaujam po apylinkes automobiliu, nakvoti grįžtame į laivą. Toks ir yra šio sezono, bent jau iki liepos mėnesio, tikslas - kuo labiau patyrinėti nuostabiąją Galiciją, laikas nuo laiko perplaukiant vis į kitą įlanką. Įlankose daug gerai nuo bet kokių vėjų apsaugotų inkaruočių, nors ir marinų kainos kol kas nesikandžioja; infrastruktūra gera, verta tų Eur20 už naktį marinoje; po pinigui alkano Viduržemio kainų visai neskauda. Idealus buriavimo regionas buriuotojui, nes įlankų ramybę galima įvairinti plaukimais į atvirą Atlantą, kuris savo nuotaikų kaita tikrai neleis nuobodžiauti. Kranto linija raižyta ir vaizdinga, su įspūdingais skardžiais, tarp kurių įsprausti nedideli ir jaukūs smėlio pliažai. Krantuose tai pušynai, tai geltonai žydintys nepraeinami kadagių brūzgynai, kaimeliai, miesteliai dar neuždrožti pramoninio turizmo. Gamtos atžvilgiu Dievas šiam kraštui davė ir dar dribtelėjo, kad maža nebūtų: vandenynas pilnas gyvasties visokios, upės, karštos versmės, kalnai, miškai, minkštas klimatas. Visa kita susikūrė žmonės.

Galicijoj gyvena gãlai. Jie save laiko atskira valstybe Ispanijos karalystės sudėtyje, turi savo kalbą, kultūrą ir net išvaizda kiek skiriasi nuo kitų Ispanijos regionų gyventojų. Kresnas, vidutinio/žemo ūgio, stiprių kaulų, niūrokos išraiškos tamsiaplaukis garbanius kalnietis. Ji - nedidelė, dažnai apvalokoka, plačiastrėnė garsiabalsė moteraitė. Toks būtų labai schematiškas ir apibendrintas gãlų gymio apibūdinimas, labai artimas portugalams, sakyčiau. Žmonės, nežiūrint atšiaurokos išvaizdos, labai šilti, atviri bendravimui; mes čia jiems kaip ant delno padėti šiauriečiai lyg du ilgakojai gandrai su dar dviem šunimis, bet visai nesijaučiam izoliuoti. Vietiniai net pastangų kalbėti angliškai nerodo, bet ispaniškai mes bent šiek tiek gaudomės. Na, taip un poco gaudomės. Labai un poco. Kai jie su mumis galego - savo kalba - ima šnekėti, mes su jais kalbam iš pradžių savo labai un poco español, jei jie nepasijungia, tada lietuviškai - ir jokių bendravimo problemų iki šiol nebuvo.

Kasdien ragaujam vis kitą žuvies rūšį - vis neatsibosta, bet kad ir tų rūšių pabaigos dar nesimato. Vietiniame turgelyje pasirinkimas milžiniškas, o žuvies prekiautojus pirkėjai apgula žymiai labiau, nei mėsininkus. Perkamą žuvį pasveria, pasako kiek kainuos, jei tinka -nuvalę bei išdarinėję sudeda į maišelį. Valydami dar paklausinėja kaip ketini žuvį gaminti - atitinkamai ir supjaustys, sudėlios į plastikinį padėkliuką. Turime turgelyje jau "savo" pardavėją, iš tolo kviečia kad pasigirti ką šiandien turi geresnio, o pakeliui mus bando pervilioti ir kitos moteros - viena krabą didžiulį mums beturinti, kita sepijas, dar kita savo jūros liežuviais atsidźiaugti negali. Bėda, kad abu su Lolita mokam ir mėgstam skaniai jūros baisybes gaminti - tai vis rečiau į vietinius restoranus beužsukam...

Kad kulinarinės teisybės balansą šioje planetoje pagerinti - vakar sumanėm nieko patys nekepti ir netroškinti, o pasikrauti šunis ir važiuoti gilyn į žemyną nuotykių ieškoti. Radom aštuonkojų festivalį apie 130km nuo kranto - Ourense mieste. Festivalis - tai Polpo Gallega (aštuonkojis galicijietiškai) valgymas ir visokia kitokia kaimiška prekybos mugė - nuo sportbačių iki sodinukų, medaus ir hamono. Kai atvykom, buvo pietų metas beprasidedąs, tai ir nusprendėm tą polpo ragauti.

Polpo festivaliams įrengta didžiuliausia pavėsinė su stalų eilėmis. Prieš kiekvieną stalų eilę stovi dujomis kaitinamas katilas, kuriame verdami aštuonkojai. Ant katilo padėta lenta, kur aštuonkojis žirklėmis karpomas į lėkštę, gausiai apšlakstomas alyvuogių aliejumi ir apibarstomas raudonos ir šiek tiek aštrios paprikos miltais. Vyriausiasis karpytojas šlakstytojas paklausia ar labai picante, ar nelabai. Lėkštės klientui neštis pačiam neduos jokiu būdu, nes tai šeimos verslas ir tai daro speciali moterėlė. Už aštuonkojų katilo stovi grilius su mėsomis ir jo operatorius, už jo vyno statinės ir visokie kiti rakandai - tada jau stalai prasideda. Vos atsisėdęs, gauni pabendrauti su dar kita moteraite, kuriai įdomu kiek vyno tamstos pageidaujat, tikriausiai visą ąsotėlį? Si, claro, kad ąsotėlį... Kartu su vynu atsiranda ir moliniai dubenėliai, iš kurių jis šiame krašte geriamas, ketvirtis kepalo šviežios duonos ir peilis jai raikyti. Servetėlės griežtai normuotai - po vieną žmogui ir viena duonai. Polpo griežinėliai iš lėkštės imami smeigtukais, tokie pagaliukai vos platesni už dantų krapštuką, o užkąsti duona, maktelėta į aliejaus ir polpo syvų mišinį, o užgerti kuo? Raudonu vietiniu vynu, taigi claro. Žmogui apie 10 pinigų tokie pietūs kainuoja. Tiesa, šeimininkė mūsų stalų eilės neprašyta šunims virtos mėsos gabaliukų atnešė, para perritos guapos. Tai va, jei su šunim būsit - ir mėsos gausit, carne inclusivo, taip sakant. Niekas ten nekontroliuoja pats mėsą sušveitei, ar šunims atidavei.

Aštuonkojo galicijietiškai receptas elementarus. Jei aštuonkojis šviežias - išvalius jį teks gerokai primušti, kad išvirtas būtų minkštas, todėl dažniausiai naudojamas šaldytas ir atitirpintas - tada bus minkštas be jokio mušimo. Užvirinti puodą vos pasūdyto vandens, galima įmesti lauro lapą, kelis kvapiųjų pipirų grūdus - ir tada bus laikas aštuonkojį "gąsdinti". Mantiją užmauti ant šaukšto, laikom - čiuptuvai žemyn, ir įmerkiam į verdantį vandenį penkioms sekundėms. Ištraukiame, palaikome virš puodo keliolika sekundžių ir vėl trumpam užmerkiame - šitaip gąsdiname kokius 5 kartus. Išsigandęs jis labai taisyklingai suries davo čiuptuvus ir išviręs gerai atrodys dubenyje. Virti apie 20 minučių, jei aštuonkojis didelis - gal kiek ilgiau. Bakstelėjęs šakute suprasi, kada jau nebeguminis - ir viskas, bet geriau nepervirti, nes gausis tešla, o ne aštuonkojis. Jei Polpo Gallego ruošiamas kaimiškai - tame violetiniame vandenyje kartu su aštuonkoju virėte ir bulves su lupena. Bulves nulupti, pjaustyti griežinėliais ir iškloti jais lėkštę. Virš bulvių pjaustyti aštuonkojį, viską gausiai užlieti visiškai nekaltu alyvuogių aliejumi ir gausiai barstyti paprikos miltais.
Mugėje mums davė be bulvių, bet vistiek buvo skanu estupendo.

large_4C18EE3BB3C22528442FCD1AA310079B.jpglarge_IMG_2270.jpglarge_IMG_2269.jpglarge_IMG_2271.jpglarge_90_IMG_2268.jpg

Posted by gramas 09:26 Archived in Spain Tagged people sailing galicia billabong jachta jūra Comments (0)

Viduržemiai. Peklos pagaikštis Gibraltaras

Skusdamas ir tarkuodamas bulves blynams kepti, laivo racija klausausi VHF12 kanalo. Juo uosto dispečeriai reguliuoja laivų eismą Gibraltaro uoste ir jo prieigose. Kiekvienam čia pasirodžiusiam laivui jie duoda nurodymus kaip manevruoti, kad saugiai prasilenkti su kitais laivais, kur ir kaip priimti locmaną, ar kada išvykstantis laivas gali atsirišti nuo krantinės. Čia tik maža dalis informacijos, srūvančios upe iš radijo stoties garsiakalbių - ir tai muzika mano ausims, nes smagu bent apytiksliai žinoti, kas laivybos prasme vyksta čia pat, iškart už Alcaidesa marinos vartų. Kažkas informavo uosto tarnybas apie didžiulę medinę kliūtį laivybai, plūduriuojančią įlankoje, išklausiau kaip tos tarnybos pergyveno, kad kliūties neranda ir kaip džiaugėsi radę. Kitas laivas bvo smulkiai ištardytas prieš priimant užsakymą locmanui gauti - ne tik standartinė informacija apie laivo matmenis, krovinį, įgulą - bet smulkiai išklausinėjo, ar nei vienas įgulos narys per dvi paskutines paras nekarščiavo. Zikos viruso prevencija, ar kas čia? Buvo ir neva tai pavojinga situacija, kai dispečeris labai piktai barė kapitoną laivo, atlikusio pavojingą manevrą, galėjusį sukliudyti į uostą įeinančiam laivui. Labai piktai dispečeris aiškino, kad pavojingai manevruojančio laivo veiksmai įrašinėjami. Ką jis veiks su tuo įrašu, gal neš šeimai vakare parodyti, koks tėtukas ekstremalas - nežinau. Laivų čia tiršta, todėl dispečerio darbas panašus į cirko triuką, kai artistas vienu metu ant rykščių suka kokias 20 lėkščių. Jei cirkininkui nepavyks - suduš lėkštė, ar publika nušvilps - paverks artistas į pagalvę vieną naktį, ir praeis. Bet jei suklystų dispečeris ir pora mega- tankerių susidurtų dėl jo klaidos - ašarų į pagalvę gali ir neužtekti... Taip ir įsitempia tie nervai jiems, jūros uosto darbininkams, o man laikas blynus kepti. Kad būtų įdomiau, bulviniai blynai bus su kariu ir ciberžole.

large_180_F96D481E90CFD8BAEBA88F7FF5564642.jpeg

Jau kelios dienos jachta Billabong stovi The Rock papėdėje, šalia aerouosto pakilimo tako ir mudu su šunėku Barliu čia laukiame į laivą atvykstančių įgulos narių. Kartu su jais keliausime nuo Gibraltaro iki Faro, Portugalija.

large_180_F981B618904E820CD54E0B3C0C242E5D.jpg

Atvykom į Gibraltarą vakare, iškart nusitaikėm į Alcaidesa mariną Ispanijai priklausančioje pusiasalio dalyje, miestelis La Linea. Vos aplenkęs uolą iš Rytų, sukiojuosi tarp laivų inkaruotėse ir sumąstau pakeliui racija užklausti Queensway Quay mariną, gal turėtų man vietą savo uostelyje... Racija vhf71 niekas neatsako, net Reeds almanache parašyta, kad rezervuotis reikia iš anksto elektroniniu paštu... Tai, manau kodėl neužsukus pas juos ir pasižiūrėti pačiam. Marinos vartuose pasirodo budintis ir jo klausiu kaip ten dėl tos vietos savaičiukei... Klausia, kiek metrų laivas, lyg ir svarsto kad matyt yra ta vieta, bet paskui staiga pamato po mano laivo dešiniu zalingu likusią kyboti Ispanijos vėliavėlę. Ne, sako, nėra vietos, apsisuka ir nueina sau. Matyt, dėl vėliavos supyko; damn, visai pamiršau, kad turiu nupirkęs ir Gibraltaro mandagumo vėliavą, nes planavau prieš išplaukiant užsukti į kuro kolonėlę Gibraltare, dyzelis ten pigesnis. Nėra kaip svetingumo tikėtis, jei į britų uostą bandai su geltonai raudona ispaniška vėliava įplaukti...

Jautrumas dėl vėliavų čia pastaruoju metu yra paūmėjęs. Visai neseniai, šių metų birželio 21d. vos pora dienų po oficialaus Madrido pareiškimo, kad Gibraltaras VISADA buvo ir bus Ispanijos, kažkokie šmaikštuoliai (juk tikrai ne kalno beždžionės) ištiesė didžiulę Ispanijos vėliavą Gibraltare ant Viršutinės Uolos (Upper Rock) šlaito.

large_F8D7042F95FB317F9528755923302858.jpeg

Šitoks akibrokštas karūnai, valdančiai Gibraltarą nuo pat jo užkariavimo 1713 metais! Nors Gib turi suverenumą ir savo vyriausybę, vėliavą ir svarą, jis laikomas Britanijos užjūrio teritorija, jei reikštis aristokratų ir diplomatų kalba, o jei buitiškai ir paprastai - kolonija.

Ispanija niekada nesutiko ir nesutiks, kaip mūsų smetoninėj kad sakė - Mes Be Vilniaus Nenurimsim!!! - taip ir čia - užkariavot, okupavot, pasinaudojot - laikas grąžint, arba atsiimsim patys. Dabar, Brexit'ui įsilinguojant, Ispanija kelia toną ir netgi yra nuomonė - kad ar neuždarius mums sienos tarp Ispanijos ir Gibraltaro, kad ten viskas pasidarytų kur kas įdomiau, nei yra šiandien. Mat, Gibraltaro ekonomika kiaurai per visus sektorius yra priklausoma nuo kasdien per sieną darban atvykstančių ispanų kvalifikacijos ir darbo jėgos. Patys vietiniai britai, kaip suprantu, užsiima vien pinigų plovimu pusiau legaliai per vietinius bankus ir pabais turistų srautui girdyti ir maitinti. Na, kelios parduotuvių gatvės dar yra ir tas marinos sargas. Ekonominė blokada...

O ką į tai britai? Tyli sau kaip džentelmenai, kartais daro kažką, ko niekas nesupranta - pvz baržomis veža betono kūbus su styrančiais armatūros strypais į jūrą ir verčia į dugną... Kam, kodėl? Ispanai spėlioja, kad gal teritoriją bandys britai didintis, ar ką... Žvejai pyksta ir keikia britus dėl plėšomų tinklų. Dialogo nėra, bet nesutarimo debesų daug.
Šiandien, kaip ir dažnai, drėgnas vėjas nuo jūros plotų atsimuša į rytinį uolos šlaitą, kyla juo aukštyn, ten virsta sunkiais debesimis, kurie skuba Ispanijai saulę užstoti. Britų dangiški prajovai, nu ne kitaip, kad tik Ispanijai pakenkti...

large_F8D4A3D4D45B1D1C31D51993C714A087.jpeg

Gibraltaro istorija atsekama nuo Neandertaliečių laikų, apie 50 000 metų nuo šiandien. Gibraltarą valdydavo tie, kas mokėjo jūromis plaukti - Finikiečiai, graikai, arabai. Nuo maždaug 711 metų, kai prasidėjo islamo invazija į Iberijos pusiasalį, Tariq Ibn Zyad su maurų kariuomene čia išsilaipino ir įsikūrė. Nuo čia ir kilo Gibraltaro pavadinimas - Jebel Tariq, kas mūsiška būrų kalba yra Tariko Kalnas.
Ispanai išgujo maurus 1462 metais, bet tas Tariko Kalnas tiek strateginis, kad jungtinis Anglijos ir Olandijos jungtinis laivynas nuo jo nuvijo ispanus 1704 m. Ispanai bandė atsikovoti, net Didžiąją Apgultį organizavo 1779-1783 metais, bet britų nuo kalno nukrapštyti nepavyko ir jie sėdi čia iki dabar.

Sėdi ant kalno ne vien britai - yra čia ir beždžionių, mudu su Barliu jas malpomis vadinam. Malpų žiūrėti išsiruošėm kitą dieną po atvykimo į Alcaidesa. Nupėdinom per sienos postą į Gibraltarą, ten iki keltuvo į kalną, kur įdėmiai apžiūrėjom lentelę No Pets Allowed, Sorry. Apsisukom ant kulno ir nuėjom link Mediterranean Route, atseit, pėsti į kalną pas malpas lipsim, nes mums lengvų kelių ir nereikia. Aha, tas Mediterranean, kuris virš Europa Point ir pietiniu-rytiniu kalno šlaitu... Laimė, visai atsitiktinai buvau gerus trekinius Da North Face sportbačius apsiavęs, nors paprastai čia Viduržemiuos su Tevas vaikštau. Be rimtų batų net nemėginkit Mediterranean Route kilti - trauma kiek fizinė, tiek moralinė bus garantuota, sakau kaip šiek tiek kalnais vaikščiojęs... Aha, ir vandens po didelį bambalį pasiimkite, nes mažo buteliuko, su kuriuo esat turistauti įpratę - neužteks. Mudu pritrūkom, tai kalno viršūnėje vienoje iš statybininkų aikštelių teko pro aptvarą vidun lįsti, nes ten stovėjo bakas su kraneliu, matyt, darbininkams rankas mazgoti skirtas. Barlį pagirdžiau, kailinius jam suvilgiau, nes jau keipti nuo saulės buvo pradėjęs, dar atsargai tą mūsų mažą buteliuką užpyliau, o pats šiaip taip ištempiau iki kavinaitės ties įėjimu į urvus, kur nesitraukdamas nuo baro du buteliukus beprotiškai brangaus ir šalto alaus turėjau susikratyti, kad iš beždžionių planetos kosmoso į realybę grįžti.

Radom tądien malpas, bent keturiose kalno vietose jas sutikom. Normalios makakos, laukiniai gyvuliukai. Labai jos pyko, kad ne vienas, o su šunimi atėjau. Patinai piktai uksėjo, o viena įžūlesnė torpeda zeko veidu bandė ant Barlio šokti, bet nubaidžiau. Ne Barlį, malpą nubaidžiau. Barlis ir taip kalnais prisikarstęs ir paslikas, ir malpoms visai abejingas buvo.

Grįžom žemyn, žinoma, dėl pramogos - irgi pėsčiomis. Jau trys dienos kojos vis dar maudžia, o Barlis sukasi ir nenori į kalno pusę net žiūrėt. Tiesą pasakius, manęs į kalną irgi nebetraukia, tai vis kokių laivo darbų prasimanau, kad netyčia sublūdęs vėl ten neužlipčiau.
Tačiau įgulos moralė tvirta, palaikoma fakto, kad Gibraltare litras (!!!) Habana Club Añejo Especial vos 6 vietiniai pinigai kainuoja. Ir džiugu, kad dabar jau visi vaikai į mokyklą, jūs į darbą - o man dar visą mėnesį plaukiot...

Labai daug gražių vaizdų ir reginių - gamtoje ir mieste - pavyko išsaugoti, bet kad čia juos sukelti - teks į vietą su wifi atplaukti. Tai gal kada nors.

Posted by gramas 05:44 Archived in Gibraltar Tagged mountains sailing billabong buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Viduržemiai. Krantai eina iš proto

Labas visiems likusiems, spėju, trims-keturiems šio blogo skaitytojams. Juokas, žinoma, bet tai būtų Fair Enough. Nebuvo ką man, mėnesiui įstrigusiam krante, rašyti - ilgai nebuvo ką jums čia ir skaityti. Mėnuo gyvenant žemėje liesą įkvėpimo kūnelį įspraudė mūzoms į minkštą, patogų glėbį ir užmigdė užliūliavo kaip kokį liūlį lietuviškai šaltos vasaros miegu.

large_IMG_3241.jpg

O laivas manęs kantriai laukia El Masnou miestelyje, Barcelona priemiesčiuose.
Aš pats - kaip tas tikras, normalus statistinis lietuvis savo laimės kalvis vykstu į darbą 8.00-17.00, stoju kaip koks Tom Waits už mulo ryte ir ariu:

Ardamas viena ausim vis girdžiu kas vyksta apilnk - ir man tai nepatinka.
Vos ne kas dieną - po naujieną, ir jos visos man visai, visai nepatinka. Brexit ir svaro kursas, nes į ten daug eksportuojam. NATO viena ranka bombonkių po kapšelį Baltijai duoda, o užsimovęs suktai pailgą Kerio veidą, staiga nubėga Kremliui letenos spausti ir dėl judesių pasiaiškint... Ukraina įšaldyta ir pakabinta - vis dar. Ekspertai sako - Baltija, kaip sekanti įdomybių zona. Sirija. Nica. Turkija. Vokietija. Bet Refugees vis dar Welcome nors tu ką, nes jiem pagalba labiau reikalinga, nei vietiniams Europos bėdžiams, kurių per vėl artėjantį naują ekonominio Global Shit ciklą tik dar labiau padaugės.

Kas blogai su manimi, kad savo laive vidury jūros jaučiuosi saugiau, nei kranto gyvenime? Manau, tai krantai eina iš proto.

Ramų uostą žiemai matau Portugalijos Atlanto pakrantėje, Marina da Povoa. Geros paslaugų kainos, ką jau ten geros - po Italijos jos man atrodo pasakiškos... Paliekant laivą vandeny ten ramybės tikėtis nereikia, bet BILLABONG bus iškeltas ant kranto, švariai nuplautas ir saugiai pastatytas aikštelėje laukti kito sezono, per visus Atlanto štormus. Gal pavyks bent kelias laisvas dienas Porto pasidaryti, gero Tawny atragauti - būtų super.

Sezono pabaigos planai pasikeitė, nes nuo Gibraltaro mūsų BILLABONG nosį suks ne link Kanarų, o link Lietuvos, kur per pora sezonų neskubėdami gal ir atplauksim. Šio sezono iššūkis - rugsėjo pabaigos atkarpa nuo Sagres iki Porto, su Portuguese Trades beveik į dūdą. Gal su sustojimu Lisabonoj, gal non-stop - atšokant toliau nuo kranto ir po to kairiu halsu tiesiai iki Povoa da Varzim šalia Porto. O gal kitą bazę žiemai teks surasti... Rugsėjo orai tikrai padiktuos ką mums daryti.

Dviejų sezonų Viduržemy man jau gana. Šilta čia, gražu, patogu - tačiau nebedžiugina. Beveik viskas, ką norėjom Viduržemiuose pamatyti ir nuveikti - jau įvykdėm. Per daug nuturistintos pakrantės čia, komercijos nesužeistų vietų per mažai belikę - reikia mums trauktis į Atlantą ir bandyti ten paprasčiau, bet ne prasčiau gyvenančių miestelių autentikos ieškotis.

Dar nežinau, ką ten surasim, ir tai gerai. Išskrendu Rugpjūčio 1 .

Posted by gramas 23:52 Tagged people sailing billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (8)

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba Comments (2)

Viduržemiai. Jo vardas Sashimi

large_90_664AA825BE48B6BB11E076B43E3089F5.jpg
Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.
large_180_66700624AE6D9271F9206A8F9E6AF0E1.jpg

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...
large_90_6658A520B8DC8786F869B0CAA13A818C.jpg

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.
large_180_6681369CE9E643D705510BE1DB4BACA9.jpg

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.

Posted by gramas 09:39 Archived in Italy Tagged italy sailing billabong jachta jūra receptai Comments (8)

Viduržemiai. Meanderer of Mön

- Jie mane vadina asilu, - visai be pykčio ar nuoskaudos sako Jill.
- Čia dabar, kodėl!? - klausiu, nes Jill, Davido žmona - tai smulkaus sudėjimo, judrus, žvilgančiom akim energijos kamuoliukas, tokia bendravimo kabliukas. Prie bet ko prieis, užkalbins, pagirs dėl bet kokios smulkmenos, prisistatys ir įtrauks į pokalbį. Ji niekaip nepanaši į asilą.

large_03A8ECC0AFAD540F2AC3E40CF1307FBF.jpglarge_03A8125196D5F9AA38320D1663EF11EB.jpg

Jiems abiem apie 80 metų ir išėję į pensiją, jie gyvena savo jachtoje Halberg Rassy 41 Viduržemio jūroje, o kai čia pasidaro per karšta ir per tiršta turistų, keliems mėnesiams grįžta į savo vasarnamį Airijos jūros pakrantėje Velse. Savo laivą, pavadintą Meanderer of Mön, tam laikui palieka Kroatijoje, savo draugų buriavimo mokyklos prieplaukoje, arba pririštą prie plūduro čia, Porto Pozzo, Sardinija. Vietiniai draugai prižiūri laivą, kad kas bloga nenutiktų. Kol Velse, Davidas savo įsteigtoje buriavimo mokykloje dirba su vaikais. Sako, kai juos išmokina buriuoti Airijos jūroje, kuri yra ne kas kita, kaip Atlantas - jie yra pasirengę buriuoti bet kur.
Taigi, vėjo, bangų ir potvynių ten tikrai netrūksta.

Tą dieną, pernakvojęs ant inkaro Porto Pozzo fjorde, irklavau valtele į krantą pažindintis su miesteliu ir papildyti šaldytuvą. Pakabinamo variklio nebirbinau, nes labai jau norėjosi prasimankštinti irkluojant.

Taip jau yra buriavime, ypač kai plauki vienas - nutinka staigūs momentai, kai fizine prasme iš savęs duodi totaliai viską. Taip duodi, kad pasijunti ant savo ribos, visiškai išsekęs. Bet tada sėdėti ir savęs gailėti nėra kada - pamiršti visus negaliu - ir toliau darai tai, ką privalai daryti. Tačiau žymiai didesnė buriavimo dalis - tai arba visiškai aksominiai plaukimai, kai laivas ir vėjas tave neša ten, kur tau reikia, o pats gali užsiimti kuo panorėjęs, tik laikas nuo laiko patikrindamas bures, prietaisų parodymus ir horizontą. Arba kaip šiandien - stovi sau laivą užinkaravęs, oras geras, krantas netoli - ilsėkis kiek telpa, tyrinėk apylinkes, ar paprasčiausiai patingėk žmogau. Tos aksominės ir tinginio dienos - man pačios ilgiausios ir, kad visai neištižti nuo malonumo, reikia prasimanyti kažkokios fizinės veiklos. Nardymas, pakrančių tyrinėjimas kajaku, arba kaip dabar - irklavimas vietoje benzino deginimo. Žinoma, malonumai tik po to, kai laivo darbai padaryti, o jie savo ruožtu nesibaigia beveik niekada.

Man irkluojant į krantą, toji pagyvenus pora užsivedė savo valtelės varikliuką ir nušiaušė į krantą. Moteris man pasisveikindama iš tolo mostelėjo ranka, kaip priimta buriuotojams; atsakydamas tuo pačiu, trumpam pametu savo irklavimo ritmą. Net minties nebuvo, kad po kelių valandų mes visi tapsim draugais.

Vėliau, į savo valtelę sudėjus pirkinių krepšius, Jill ryžtingai atžingsniuos ant kito pontono, nuo kurio kaip tik ruošiausi atsirišti ir smagiai parmojuoti irklais į Billabong. Vienas pats ant to tiltelio buvau, aišku, kad ji eina pas mane. Jai neegzistuoja jokie pirmos pažinties ledukai ir nepatogumai, todėl jau po kelių akimirkų mudu jau pasakojam kur plaukėm, kur po to plauksim, kas šioje vietoje įdomesnio yra ir kas esam tokie ir ką veikiam.
- Kodėl tau neapsilankius ant Meanderer ši vakarą taurei vyno? - klausimo formos, labai britiškas pakvietimas.
- Žinoma, su malonumu! Tik vienas dalykas - ką tik nupirkau šviežią vietinio mėsininko gamybos dešrą, kurią ketinau šįvakar užmesti ant griliaus. Vienam ji per didelė, o mums trims būtų kaip tik. Tai gal judu ant Billabong apsilankysit šįvakar? Bus skanu.
- Taip, bus labai įdomu, bet tada sekantį vakarą - tu pas mus.
Prieš nueidama, jis sako:
- Aš Jill.
- Aš Gintaras, bet britai man sako Gin.
- Kaip Gin Tonic?
- Aha, bet aš žinojau, kad taip pasakysi.

Jau vakaras, laukiu svečių. Nuo savo laivo matau, kaip jie lipa į savo valtelę, Jill atsiveža kažkokių savo gamybos užkandžių ir butelį vyno. Apsirengę abu formaliai, su klubiniais džemperiais, kelnės, jokių šortų. Formal dinner, ar kas čia jiems? Dėl visa ko išsliuogiu iš savo kasdienių šortų, velkuosi užsagstomus marškinius ir rimtesnius, kranto šortus. Man galima ir be ilgų kelnių, aš juk ne britas.

Atvykimas vyksta griežtai pagal buriavimo etiketą. Padedu jiems įlipti į Billabong per galinę platformą, jie atsiklausia, ar galima lipti ant denio su batais. Pakviesti vidun apžiūrėti laivą, neraginti nusimauna batus, vidun užeina basi. Po welcome vyno taurės kažkaip ištirpsta etiketo rėmai, įdarbinu Jill išvynioti iš plėvelės mano paruoštas užkandžių lėkštes ir serviruoti stalą kokpite, nes pats tuo metu turiu patikrinti orkaitę su bulvytėm a'la Billabong. Kas buvot svečiuose ant mano laivo - receptą žino, kas ne - dar sužinosit.

Po to labai techniškai sugriliuoju dešrą, kuri pasirodė besanti labai kokybiška ir skani. Dinner pavyko.

Davidas buriuoja visą gyvenimą. Per karą, kai prasidėjo Londono bombardavimai, jis buvo išvežtas pas gimines prie jūros. Ten vaikas ir buvo susargdintas buriavimu. Metai bėgo, laivai vis didėjo, po visą pasaulį po burėm, okeaninėse regatose. Kai susipažino su Jill, jai buvo 30 ir iki tol niekada neburiavus, nes augo šeimoje, kur žirgų sportas buvo svarbu. Nors jie sako, kad kartu turėjo telekomunikacijų verslą, iki jį paliko vienam iš sūnų, kai išėjo į pensiją - man aišku, kas tą verslą valdė, nes Deividas darė ką? Teisingai - buriavo.
Kai Jill pasakė, kad jie užaugino 4 vaikus, kurie irgi su savo šeimomis buriuoja - ilgai juokėmės po mano replikos Deividui, kad, matyt, jis kartais į krantą vis tik būdavo išlipęs...

Prieš du metus, Meanderer stovint ant inkaro, į juos trenkė žaibas. Deividas sako, kad tuo metu jam atrodė, kad gavo širdies smūgį ir jau laikas eiti į tą šviesą tunelio gale. Bet prasikvėpavo, atsigavo, Jill irgi viskas buvo tvarkoje... Pradėjo tikrinti pasekmes. Laivas nenuskendo, nes dar prieš audrą buvo už borto nuleidę specialų elektrodą. Žaibo iškrova per stiebą nuėjo į vandenį, nepažeidusi nei vieno iš kingstonų. Tačiau visa laivo elektronika ir elektros instaliacija sudegė neremontuojamai. Antenos, vindeksas, vėjo sensorius stiebe - viskas išgaravo. Laptopas, nešiojami GPS, kuriuos prasidedant audrai sudėjo į orkaitę - tie išgyveno. Buriuotojai žino, kad orkaitė - tai Faradėjaus narvas, kuris elektros iškrovas nuveda savo paviršiumi, neprileisdamas prie turinio. Kodėl būtent juos trenkė - neaišku visai. Aplink inkaruotėje buvo daug kitų jachtų, aukštesniais stiebiais taip pat. Meanderer variklį galima užvesti rankiniu būdu, be elektros, tai mariną pasiekė saugiai. Tačiau ginčai su Pantaneus draudimo kompanija dėl nuostolių kompensavimo - užtruko beveik metus. Reikia labai atidžiai skaityti smulkų poliso tekstą, kas ten ir kaip parašyta apie "new for old". Kai Deividas, pasitelkęs British Cruising Association, prigrasino draudimo kompanijai rimtais nuostoliais reputacijos prasme, tie galų gale nusileido ir sutiko viską kompensuoti pilnai. Iki tol Pantaneus reikalavo, kad Deividas per eBay susipirktų kuo pigesnius prietaisus, tokius pat ir tokio pat senumo, kaip ir žaibo paskrudintieji. Neįtikėtinai kvailas reikalavimas, bet jis savo esme atitiko tuo metu Deivido turėtą polisą. Teisme Deividas kažin, ar būtų ką laimėjęs.
Daug ką kalbėjom, iki sutemo visai.
Pasikeičiam adresais, telefonų numeriais, kvietimais apsilankyti namuose, jei keliausime Lietuvoje arba Britanijoje atitinkamai. Jie išmaišę visą Viduržemio jūrą, kirtę Atlantą nekart, kruizino Karibus ir rytinę JAV pakrantę - ir man mielai padės patarimais bei planuojant tolimesnius plaukiojimų maršrutus viduržemiuose, ar dėl plaukimo į Karibus per Atlantą, jei to man kada prireiks.

Kas dėl asilo... Tuo metu kalbėjom apie maisto atsargų pildymą Porto Pozzo. Nuomonės sutapo, kad viską, išskyrus daržoves, geriausia pirkti Market'e miestelio pakrašty. Tai kaimo "univermagas" - toks lietuviškos Aibės tinklo parduotuvės atitikmuo. Ji priklauso vietinei šeimai, su kuria Jill bičiuliaujasi jau du metus. Jie draugiškai pasišaipo iš Jill, kad tu vėl apsikrovei kaip asilas, nes ji iš parduotuvės visada išeina su kuprine ir vienu, o tai ir dviem krepšiais pirkinių. Jie sukrauna viską į savo automobilį ir atveža Jill į uostelį. Deividas, suprantama, tuo metu pasinėręs į savo "boat projects" - tą suremontuoti, šitą pakeisti, čia pavalyti, ten palakuoti.
Nes laivo darbai niekada nesibaigia.

Kitą rytą nusprendžiu plaukti toliau. Tokiai nykiai vietai, kaip Porto Pozzo, užteks ir poros dienų. Porto Pozzo, tariasi Pocco - dar turistų nenudrožtas kaimas, pamažu virstantis patriušusių vasarnamių miesteliu. Kažkada jam pradžią davė piratai, čia suradę gėlo vandens šaltinį ir įkūrę kaimelį. Po to žvejų kaimelis daug metų vegetavo, kiek prisidurdamas iš turizmo, bet jokių investicijų pritraukti nepavyko iki praeitų metų. Viešbučių bendrovė iš Londono pernai nupirko valčių prieplauką, nugriovė senas medines pašiūres ir stato pakrantės restoraną. Viską žinanti Jill tvirtina, kad netrukus iš Londono bus atvežtas labai geras šefas ir šis naujas restoranas pritrauks masę žmonių. Naujų šios vietos savininkų planuose - viešbutis ir marina jachtoms. Čia bus dar vieni spąstai turistams.

Kai ryte valtele nuplaukiu atsisveikinti prie Meanderer, gaunu įpareigojimą "Pass my love to Garibaldi!".
Šiandien vėjas neš į Caprera salą, kurioje yra Garibaldžio vila ir muziejus.

large_03C2F3E2F04BAA4AB1886B858ED8C389.jpg

Posted by gramas 02:31 Archived in Italy Tagged italy sailing sardinia billabong Comments (3)

Viduržemiai. Amerika turi savo idėjų.

Bastia, buvusi Korsikos sostinė. Napoleonas savo laiku nusprendė, kad Korsikos sostine dera būti jo imeratoriškos didenybės gimtinei - Ajaccio, esantis vakarinėje salos pakrantėje, į Prancūzijos pusę. Kaip nusprendė, taip ir padarė.

Nuo to laiko Bastia prasidėjo prastesni laikai - miestas ėmė palengva skurdėti, nes veikla, pramonė ir verslai ėmė pamažu iš jo trauktis.

Pavadinimas Bastia - kilęs nuo itališko "tvirtovė" - bastiglia. Tvirtovę čia pastatė 1340 m genujietis gubernatorius Leonelli Lomellini. Nuo tada Bastia ir buvo pradėjus klestėti, nes tapo svarbiu Genujos valdomu miestu, kuris leido kontroliuoti prekybą didžiuliame Viduržemio jūros regione.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Bastia buvo jau visai nuvargus, o II-jo Pasaulinio karo metu, per vokiečių okupaciją, miestui dar labiau nepavyko. Jis tapo vieninteliu Korsikos miestu, kuris karo metu buvo stipriai sugriautas.

Ši Bastia sugriovimo istorija - labai pamokanti. 1943 m, amerikiečiams įsitraukus į aktyvius karinius veiksmus Viduržemio jūroje, vokiečiai suprato, kad strategiškai nieko gero nebus ir pradėjo ruoštis bėgimui iš Korsikos. Bastia mieste stovėjusiems vokiečių daliniams apsispręsti labai padėjo Korsikos partizanų veikla. Vyko mūšiai tarp partizanų ir vokiečių priedangos dalinių, kol technika ir kariai krovėsi į laivus. Tvarkingai, pagal planą ir su jiems būdinga disciplina - vokiečiai palieka miestą.

Partizanų grupės įžygiuoja į Bastia, į gatves iš slėptuvių suplūsta gyventojai, išridenamos vyno statinės - vyksta dainos/šokiai/estrada.
Karo vargai ir okupantų nusikaltimai baigėsi, džiūgauti tikrai yra dėl ko.

Tačiau Amerikos armijos vadovybė buvo kitos nuomonės. Jų žvalgybiniais duomenimis, Bastia vis dar pilna iš Korsikos sprunkančios Vokietijos kariuomenės. Amerikiečiai gaudo momentą ir pasiunčia į Bastia savo bombonešių eskadriles.
Bombos byra į pergalę švenčiančias gatves, daugybė miesto gyventojų žuvo, sugriauti ištisi kvartalai.

Sakai, kas čia pamokamo šitoj liūdnoj istorijoj? Ogi tai, kad jei ką nors gyvenime nuveikei, nepatingėk paskambinti į Ameriką ir prasinešti. Nes maža kas... ;o)

Šiandien Bastia vėl atgavusi savo svarbą kiek salos politinio gyvenimo atžvilgiu, tiek ir ekonomine prasme. Ajaccio ir Bastia pasidalino visos salos administravimą pusiau, Bastia daro labai veržlaus verslo prasme miesto įspūdį. Priemiesčiai - vien įmonės ir verslai. Apylinkėse visi kalnų šlaitai nusėti vynuogynais ir kitomis žemės ūkio veiklos žemėmis - tokių mastų tikrai nemačiau keliaudamas vakarine salos pakrante.

Į Bastia atplaukiau slėptis nuo artėjančio štormo. Jau kelios dienos gyvenu laive, stovinčiame čia ant inkaro visai šalia senosios citadelės. Į miestą išsilaipinu pripučiama motorine valtimi - tūziku mūsiškai, o dinghy taptautiškai.

Valtį kaskart palieku Vieux Port - senąjame uoste. Įbirbinant į uostelį, vis iš naujo stebina šitoks kontrastas. Miestas pakankamai modernus ir sutvarkytas, bet ši senamiesčio dalis - kaip iš senovės. Daugelis namų - itališko stiliaus daugiaaukščių - kaip buvo paskubom atstatyti po karo, tai nuo to laiko ir nebuvo remontuoti. WC įrengti balkonuose, nes taip legviau pravesti vamzdynus... Skalbiniai skersai gatvelių, papuvę ir vos ant sienų kabančios langinės, byrantis sienų tinkas ir kiaurutėliai lietvamzdžiai, čia pat senų namų restauravimas, pastoliai, technikos burzgimas.
Kartais atsistoji siaurutėje gatvelėj, ar nedidukėje senamiesčio aikštėje - ir galėtum drąsiai tvirtinti, kad esi ne kur kitur, o Genujoj.

Visiškai itališkas ir šarmo pilnas miestas Korsikoje.

Foto sukelsiu, kai būsiu krante su WiFi. Stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpg

large_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpg

~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~
Pozicija / Inkaruotė
42*41.349N
009*26.998E

Gylis 8m, dugnas smèlis su žolès laukais
Grandinès daviau 50m, nes jau dabar supa, o laukiam rimto štormo kitoj salos pusėj, bet jis ir čia viską suvelti gali.

Posted by gramas 07:23 Archived in France Tagged corsica sailing billabong Comments (4)

(Entries 1 - 10 of 10) Page [1]